Toksoplazmozė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
   Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
   Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Toksoplazmozė
TLK-10 - B58

Toksoplazmozė- pirmuoninė liga, pažeidžianti limfinę ir nervų sistemas, vidaus organus, akis, galinti būti vaisiaus patologijos priežastis.

Toksoplazmos sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šią ligą sukelia viduląstelinis parazitas toksoplazma (lot. Toxoplasma gondii). Sudėtingą toksoplazmos sandarą galima stebėti tik elektroniniu mikroskopu. Prieš pradėdami nagrinėti šią ligą išnagrinėsime šio parazito sandarą. Yra kelios žmogaus toksoplazmos (lot. Toxoplasma gondii) morfologinės formos:

  1. Merozoitas- pusmėnulio formos, kūną iš išorės dengia trijų sluoksnių membranos apvalkalas- pelikulė. Priekinis parazito galas nusmailėjęs, kitas- suapvalėjęs. Centre yra branduolys. Smailiajame toksoplazmos gale elektroniniu mikroskopu yra matomas konoidas- į siurbtuką panašus spiralės formos darinys. Parazitas, skverbdamasis į ląstelę, konoidu prisitvirtina prie jo paviršiaus, paskui sukamaisiais judesiais įsiskverbia į ląstelės vidų. Pirmajame kūno trečdalyje yra organoidai- roptrijos, kurios išskiria medžiagą, padedančią konoidui skverbtis į šeimininko ląstelę. Merozoite yra taip pat ir kiti svarbus parazito gyvavimui organoidai.
  2. Pseudocita (tariamoji cista)- laikinos merozoitų sankaupos šeimininko ląstelės viduje (10-20 ir daugiau merozoitų), apsuptos šeimininko ląstelės membrana.
  3. Cista (tikroji cista)- parazitų sankaupa šeimininko audiniuose (nuo kelių dešimčių iki keliasdešimties tūkstančių merozoitų). Cista apvalios formos, apgaubta pačių parazitų suformuotu storu apvalkalu.
  4. Mikrogameta- siūlo formos, turinti vieną branduolį, mitochondrijų, dvi centrioles ir du žiuželius.
  5. Makrogameta- stambi nejudri ląstelė, turinti pelikulę, citoplazmos viduje yra stambus branduolys su branduolėliu, mitochondrijos, gerai susiformavęs endoplazminis tinklas, turintis ribosomų.
  6. Oocista (zigota)- apvalios formos, turinti išorinį ir vidinį apvalkalus, todėl ypač atspari aplinkos, mechaniniams, cheminiams poveikiams. Oocitos viduje formuojasi dvi sporocitos, kurių viduje yra keturi sporozoitai.
  1. Sporocista- ovalios formos, apgaubta dvigubu apvalkalėliu, tačiau mažiau atspari palyginus su oocista.
  2. Sporozoitas- kriaušės formos, turinti roptrijų, konoidą, mitochondrijų, branduolį ląstelė.

Toksoplazmos užsikrėtimo būdai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pro burną (peroraliniu, arba alimentiniu, būdu) žmogus valgydamas nepakankamai termiškai apdorotą mėsą;

žvėrys, graužikai - ėsdami užkrėstus toksoplazmomis gyvūnus.

Sąlyčio (kontaminaciniu) būdu- užsikrečiama parazitams patekus per odą, gleivinę, akių junginę- tvarkant užkrėstų gyvūnų skerdieną, apdorojant mėsą, lupant kailius.

Per placentą (transplacentiniu būdu) – nuo motinos užsikrečia vaisius.

Toksopalazmos raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Toksoplazma formuojasi dviejuose šeimininkuose. Galutiniai šeimininkai yra katinių šeimos atstovai (naminė katė, tigras, leopardas). Galutiniai šeimininkai yra tie, kuriuose gyvena parazitas ir kuriame jis dauginasi. Tarpiniai šeimininkai- žmogus, naminiai ir laukiniai žinduoliai ir paukščiai. Tarpiniuose šeimininkuose parazitas gyvena tik tam tikrą gyvenimo stadiją. Į tarpinio šeimininko organizmą patenka:

• Oocistos, kurių viduje yra sporozoitai, per maistą, užterštą užsikrėtusių kačių išmatomis, per nešvarias rankas;

• Audinių cistos, turinčios viduje merozoitų, patenka suvalgius užkrėstos mėsos.

Iš oocistų atsiskyrę sporozoitai, o iš cistų - merozoitai aktyviai prasiskverbia pro žarnų sienelę ir patenka į šeimininko žarnyno ląsteles. Parazitai konoidu prisitvirtina prie šeimininko ląstelės membranos, roptrijos išskiria sekretą, kuris sąlyčio vietoje žaloja šeimininko ląstelės membraną ir pro susidariusią angą, sukamaisiais judesiais įsiskverbia į ląstelės vidų. Čia ląstelės viduje jie auga ir nelytiškai dauginasi dviem būdais: išilgai dalydamiesi pusiau, vidinio pumpuravimo (endodiogenijos) būdu. Po kelių kartotinių dalijimųsi tarpinio šeimininko ląstelės viduje susidaro laikinos dukterinių parazitų sankaupos (8-20 ir daugiau merozoitų), kurios neturi savo apvalkalo ir yra apsuptos bendra ląstelės membrana. Šios parazitų sankaupos yra vadinamos tariamosiomis cistomis. Pažeistos šeimininko ląstelės suyra, o išsilaisvinę merozoitai patenka į kraują, išnešiojami po visą organizmą ir patenka į kepenų, blužnies, limfmazgių, inkstų, griaučių raumenų, širdies raumens ląsteles, plaučių alveoles ir kitus vidaus organus, kurių ląstelėse vėl formuojasi tariamosios cistos. Formuojantis šeimininko imunitetui prieš parazitą, dažnai jau 3-4 dieną po užsikrėtimo, merozoitų dauginimosi intensyvumas sulėtėja ir liga pasidaro lėtinė. Šiuo ligos periodu pradeda formuotis parazito ramybės stadija- cista- parazitų sankaupos šeiminko audiniuose (nuo kelių dešimčių iki 3000 merozoitų). Aplink šias sankaupas iš šeimininko jungiamojo audinio elementų susidaro tvirtas cistos apvalkalas, mažinantis parazitų skverbimosi į naujas ląsteles galimybę. Šiose cistose parazitai dauginasi labai lėtai ir ilgai būna gyvybingi. Šeimininko organizme cistos ilgus metus, kartais net visą gyvenimą, gali būti ramybės būsenos, nepasireiškiant jokiems klinikiniams požymiams. Bet sutrikus šeimininko organizmo imuninės sistemos funkcijai, merozoitai gali išsilaisvinti iš cistų ir sukelti toksoplazmozės proceso paūmėjimą. Lytinė toksoplazmų gyvybinio ciklo fazė vyksta tiktai katės bei kitų katinių šeimos (Felidae) individų žarnyne. Katė gali užsikrėsti cistomis suėdusi užkrėstos žalios mėsos ar tarpinį šeimininką (pelę, paukštį) bei aplinkoje esančiomis oocistomis. Jos žarnyne iš cistų ar oocistų išsilaisvinę merozoitai prasiskverbia į žarnų gleivinės epitelio ląsteles, jose auga ir nelytiškai dauginasi. Po kelių merozoitų kartų dalis merozoitų virsta mikrogametocitais ir makrogametocitais. Iš makrogametocitų susidaro makrogameta, iš mikrogametocitų- mikrogameta. Šioms susiliejus (įvykus kopuliacijai) susidaro zigota- oocista, kuri su išmatomis pasišalina į išorę. Palankiomis sąlygomis per 2-5 paras joje susidaro dvi sporocistos, turinčios po keturis sporozoitus. Tokia oocista yra invaziška tiek tarpiniam, tiek galutiniam šeimininkui. Užsikrėtusi katė tris savaites kasdien išskiria po 2-20 milijonų oocistų, kurios gali būti invaziškos vienerius metus.

Ligos požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Toksoplazmozė gali būti įgyta ir įgimta. Atsižvelgiant į ligos eigą, ji skirstoma į ūminę ir lėtinę.

Įgyta toksoplazmozė

Inkubacinis periodas trunka 3-20 dienų. Atsižvelgiant į tai, kurių organų patologinius pokyčius toksoplazmos sukelia, skiriamos šios toksoplazmozės formos:

  • Limfmazginė;
  • Beriamoji (ekzanteminė);
  • Smegenų (encefalitinė);
  • Širdies (miokarditinė);
  • Akių.

Įgimta toksoplazmozė

Įgimta toksoplazmozė nustatoma, jei nėščia moteris suserga ūmine toksoplazmoze, ir merozoitai pro placentą pereina į vaisiaus kraujo apytaką. Jei parazitas į vaisių patenka ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu, dažniausiai įvyksta abortas arba kūdikis gimsta negyvas, neišnešiotas. Jei vaisius užsikrečia vėlyvuoju motinos nėštumo laikotarpiu, kūdikis gimsta turėdamas įgimtą toksoplazmozę. Liga prasideda ūmiai, kūdikis karščiuoja, atsiranda odos išbėrimas, didėja kepenys ir blužnis, pasireiškia gelta, plaučių uždegimas. Dalis kūdikių, esant ūminei stadijai miršta, o kitiems liga pereina į poūminę stadiją, kuri pasireiškia sunkiais centrinės nervų sistemos ir vidaus organų pažeidimais. Kūdikiui gali pasireikšti encefalitas (galvos smegenų uždegimas), meningoencefalitas (galvos smegenų dangalų uždegimas), gali būti pažeistos akys. Dažnai prasideda hidrocefalija (skysčių susikaupimas galvos smegenų skilveliuose), psichikos sutrikimai.

Įgimta toksoplazmozė pasitaiko daug rečiau nei įgyta, bet klinikiniai jos simptomai sunkesmi. Galima užsikrėsti toksoplazmomis nuo sergančio ūmine toksoplazmoze ligonio, perpilant jo kraują arba organų transplantacijos atveju. Kitais atvejais žmogus yra biologinė „aklavietė“ toksoplazmozės plitimui.

Ūminė toksoplazmozė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai sunki liga. Jai būdinga ūminė pradžia, šalčio krėtimas, aukšta temperatūra, stiprūs galvos skausmai, dažnas kūno išbėrimas (panašus į vėjaraupius arba dėmėtąją šiltinę), limfmazgių, kepenų ir blužnies padidėjimas, centrinės nervų sistemos pažaida (encefalitas), širdies raumenų pažeidimai (miokarditas), akių geltonosios dėmės srities paburkimas, tinklainės atrofija. Mirties atvejai reti- būna sergant beriamąja forma, jeigu dar sergama ir infekcine liga.

Lėtinė toksoplazmozė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugumai ligonių toksoplazmozė turi lėtinę eigą. Jai būdinga subfebrili temperatūra (neaukšta, iki 38,0C), lėtinė intoksikacija, limfmazgių padidėjimas, kepenų ir kitų organų pažaidos. Ligonis skundžiasi bendru silpnumu, apetito sumažėjimu, nemiga, galvos skausmais, padidėjusiu širdies plakimu, skausmais širdies srityje, raumenų, sąnarių skausmais, regos sutrikimais. Liga gali tęstis kelis mėnesius.

Diagnostika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atliekami klinikiniai ir laboratoriniai tyrimai. Tiriant ligonį, pirmiausia (kuri ligos stadija bebūtų) atliktini imunologiniai tyrimai (alerginiai ir kiti daromi po jų). Ūminės ligos stadijos metu sukėlėjų ieškoma raumenų audinyje, limfmazgiuose, smegenų skystyje ir kraujyje. Stuburo kanalo skystis ar audinių gabaliukai naudojami laboratoriniams gyvuliukams (baltosioms pelėms) užkrėsti arba parazitai auginami audinių kultūroje.

Profilaktika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Asmeninė

Asmeninė - kruopščiai plauti šviežias daržoves, plauti rankas po darbo darže, negerti nevirinto vandens, vartoti tinkamai termiškai apdorotą mėsą, kiaušinius, pieną. Neleisti vaikams bučiuoti kačių, miegoti su jomis vienoje lovoje, uždengti vaikų smėlio dėžes, kai vaikai jose nežaidžia, po žaidimo smėlio dėžėje krupščiai nuplauti rankas. Nėščioms moterims reikėtų vengti sąlyčio su katėmis ir nevalyti dėžučių, kuriose yra katės išmatų, be guminių pirštinių; gaminant maistą vengti ragauti bei valgyti žalią mėsą.

Visuomeninė

Visuomeninė - bendros sanitarijos priemononės, asmens higiena, ypač tų, kurie augina ir prižiūri gyvulius, apdoroja ir gamina mėsos produktus. Būtina naminių gyvūnų veterinarinė kontrolė. Nėščias moteris būtina profilaktiškai tirti, kad būtų galima kuo anksčiau nustatyti toksoplazmos antikūnų atsiradimą kraujyje, ir jas gydyti.