Tiuringijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vokietijos istorinis regionas:
Thüringen
Church complex.jpg
Šalis: Tiuringija
Herbas: Coat of arms of Thuringia.svg
Tautos: vokiečiai
Kalba: tiuringų d.
Valstybės: Tiuringų kunigaikštystė, Tiuringijos landgrafystė, Ernestinų valstybės, kt.
Miestai: Erfurtas, Koburgas, Gota
Vokietija.png

Tiuringija (vok. Thüringen) − istorinis ir lingvistinis Vokietijos regionas, esantis Vokietijos centrinėje dalyje. Jis iš dalies sutampa su dabartiniu Vokietijos administraciniu vienetu – Tiuringijos žeme.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiuringijos dialektai

Tiuringijos istorinis regionas iš esmės užima Zalės upės baseino vidurupį. Pagrindinės upės yra Zalė ir jos intakas Švarca. Šiaurėje Tiuringiją uždaro Harco kalnai (Ostfalija), kurie skiria nuo Hanoverio lygumų. Pietuose regioną riboja Tiuringijos miškas (kalnų sistema), už kurio yra Frankonija. Sąlyginė Tiuringijos vakarinė riba yra Veros upė (skiria nuo Reino Frankonijos), o rytinė – Baltasis Elsteris (skiria nuo Saksonijos).

Pati Tiuringija yra žemumų kraštas, gausiai padengtas miškais. Didžiausi regiono miestai yra Erfurtas, Gota, Koburgas ir kt.

Istorinėje Tiuringijoje naudojamas Tiuringijos dialektas, viena iš vokiečių kalbos atmainų. Jo teritorija neapima pietvakarinės Tiuringijos žemės, bet naudojama pietvakariniame Saksonijoje-Anhalte.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viduramžių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Tiuringai ir Tiuringijos landgrafystė.
Tiuringija Šventojoje Romos imperijoje 1000 m.

Senovėje Tiuringija buvo Germanijos dalis. Tautų kraustymosi laikais čia migravo germanai alemanai, kuriuos III a. pakeitė kita germanų gentis tiuringai. Įsitvirtinę regione, jie iš čia sukūrė nemažą gentinę konfederaciją, apėmusią taip pat ir Frankoniją. Juos VI a. nukariavo frankai, bet VII a. jie atkūrė savo valstybę, kuri vadinama Tiuringijos kunigaikštyste. Ji buvo didelė valstybė,. Tiuringai priėmė krikštą VIII a., Šv. Bonifaco misijų metu.

IX a. į rytines tiuringų teritorijas migravo Palabio slavai. Todėl dalis Tiuringijos buvo paversta sukarinta Sorbų marka. Manoma, kad skiriamoji riba tarp Tiuringijos kunigaikštystės ir markos buvo Zalės upė. X a. čia suformuotos Mersebugo marka ir Ceico marka. Pati Tiuringijos kunigaikštystė 908 m. neteko autonomijos ir buvo traktuojama kaip Saksonijos kunigaikštystės dalis, nors tiuringai vis dar išlaikė savo tapatybę.

Tiuringija vėl atskira valstybėle Šventosios Romos imperijos sudėtyje tapo XII a., kuomet regione suformuota Tiuringijos landgrafystė. Jos grafai Liudovingai įsitvirtino Vartburgo pilyje, iš kur plėtė savo teritorijas. Klestėjimo laikais jie valdė ne tik istorinę Tiuringiją, bet ir gretimą Reino Frankoniją. XIII a. jų valstybė tapo viduramžių Vokietijos kultūros centru, kur klestėjo minestrelių kultūra. Laisvųjų miestų privilegijos suteiktos Miulhauzenui ir Nordhauzenui, Erfurtas priklausė Mainco vyskupui, regione kūrėsi Teutonų ordinas.

1247 m. mirus bevaikiui landgrafui Henrikui Raspei, landgrafystėje prasidėjo Tiuringijos įpėdinystės karas. Jo pabaigoje 1262 m. landgrafystė nustojo egzistuoti. Reino Frankonijoje ją pakeitė Heseno landgrafystė, o teritorijas Tiuringijoje paveldėjo Meiseno markgrafai (Vetinai).

Tiuringija Naujaisiais laikais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Ernestinų kunigaikštystės.
Tiuringijos valstybėlės 1680 m.

Valdant Meiseno grafams, Tiuringija nebebuvo atskiras politinis vienetas. Ji buvo įtraukta į gretimos Saksonijos politinę orbitą. Vetinams valdant, reiškėsi vis didesnis krašto feodalinis susiskaldymas. Kadangi Vetinai tarpusavyje nesutarė, ne kartą jų žemės buvo dalinamos. 1485 m. Leipcigo sutartimi jų žemės padalintos tarp Ernestinų (pietų Tiuringija) ir Albertinų (Saksonija ir šiaurės Tiuringija).

Ernestinų valdos ilgainiui susiskaldė iki keliolikos kunigaikštysčių, kurios visos turėjo priešdėlį sakso- (primenant tai, kad jų monarchai buvo kilę iš Saksonijos). Penkios iš jų buvo priskirtos Aukštutinės Saksonijos imperinei apygardai. Kitos, tuo tarpu, buvo autonomiškos. Tai lėmė, kad tiuringija tapo labiausiai susiskaldžiusia Šventosios Romos imperijos teritorija.

Tiuringija po XIX a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiuringija 1910 m.

Pradedant 1795 m. Prancūzijos įtakoje Tiuringijos kunigaikštystės buvo perorganizuotos. Panaikintos bažnytinės valdos perduotos Prūsijos karalystei, kai kurios valstybėlės sujungtos. Didžiausios tarp jų buvo Sakso-Veimaro-Eizenacho kunigaikštystė (Saksonijos didžioji kunigaikštystė), Sakse-Meiningeno hercogystė ir kt.

Visos jos įsijungė į Reino konfederaciją, iš kurios vėliau išaugo Vokietijos konfederacija, o galiausiai Vokietijos imperija. Iki 1918 m. autonomiją išlaikė 8 Tiuringijos valstybėlės: Saksonijos didžioji kunigaikštystė, Sakse-Meiningeno hercogystė, Sakso-Koburgo ir Gotos hercogystė, Sakso-Altenburgo hercogystė, Švercburgo-Rudolštato kunigaikštystė, Švercburgo-Zondershauseno kunigaikštystė, 2 Roiso kunigaikštystės.

Vokietijai pralaimėjus karą, Tiuringijos valstybės buvo panaikintos, ir sujungtos į vieną Tiuringijos valstiją Vokietijos sudėtyje (Sakso-Koburgo ir Gotos hercogystė atiteko Bavarijai). Veimaras tapo šios valstijos sostine. 1945 m. Tiuringija atiteko TSRS okupacinei zonai, o vėliau sudarė dalį Rytų Vokietijos. Prie Tiuringijos prijungtos didesnės teritorijos, ir jos sostine tapo Erfurtas. 1952 m. valstija panaikinta, ją padalijus į tris administracinius rajonus (bezirk): Erfurto, Geros ir Suhlo.

Po Vokietijos suvienijimo 1990 m., Tiuringija tapo Vokietijos dalimi. Senosios valstijos pagrindu atkurta dabartinė Tiuringijos žemė.