Tibetas (1912-1951)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
tibet. བོད་
Bod
Nepripažinta valstybė
Flag of China (1889–1912).svg
1913 – 1951 Flag of the People's Republic of China.svg
 
Flag of India.svg
 
Flag of India.svg

Flag of Tibetas

Vėliava

Location of Tibetas
Sostinė Lhasa
Sostinė tremtyje Dharamsala (1959–dabar)
Religija Tibeto budizmas
Valdymo forma Budistinė teokratija ir absoliutinė monarchija
Dalai Lama
 1912(1879)–1933 Thubten Giatso
 1950 Tenzin Giatso
Pirmininkas tremtyje
 iki 2011 Tenzin Giatso
 2011-dabar Lobsang Sangay
Istorija
 - savitarpio pagalbos sutartis tarp Mongolijos ir Tibeto 1913 m., 1913
 - Čamdo mūšis 1951 m. sausio 5 d.
Valiuta Tibeto skaras, Tibeto srangas, Tibeto tangka

Tibetas 1912–1951 m., žlugus Čing dinastijai 1912 m., o ją pakeitus Kinijos Respublikos laikinajai vyriausybei, įėjo į Kinijos sudėtį, kaip ir kitos teritorijos, iki tol priklausiusios Čing valdomai Kinijai. Tibetas šiuo atveju teisiškai buvo Kinijos regionas (kin. 地方) su itin didele autonomija, su minimalia centrinės valdžios kontrole vietinei valdžiai Lhasoje. Kita vertus, Tibeto atstovai buvo pasirašę savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią pripažino viena kitos nepriklausomybę (nors istorikų ginčytina, ar sutartį parėmė pats Dalai lama). Era baigėsi Kinijos nacionalistams pralaimėjus pilietinį karą prieš komunistus, 1950 m. Liaudies Išlaisvinimo Armijai įžengus į Tibetą ir Penkiolikos punktų sutartimi nustačius Kinijos suverenitetą Tibeto atžvilgiu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1911–1912 m. Lhasos neramumai ir Kinijos pajėgų pasitraukimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Sinhai revoliucijos ir Čing dinastijos žlugimo 1911 m. pabaigoje, Tibeto kariniai daliniai netikėtai užpuolė Čing garnizoną, stovėjusį Tibete, priversdami Čing pareigūnus pasirašyti „Trijų punktų sutartį“, pagal kurią Čing pajėgos pasiduoda ir palieka centrinį Tibetą. 1912 m. pradžioje Kinijos Respublikos vyriausybė pakeitė Čing dinastiją ir pagal įstatymą paveldėjo visas Čing dinastijai priklausiusias teritorijas, tarp jų 22 Kinijos provincijas, Tibetą ir Mongoliją.

Įkūrus naują respubliką Kinijos laikinasis prezidentas Juan Šikai nusiuntė telegramą 13-ajam Dalai Lamai, atstatydamas jo ankstesnius titulus. Dalai Lama atmetė šiuos titulus, atsakydamas, jog „ketina būti tiek pasaulietis, tiek religinis Tibeto vadovas“. 1913 m. iš Indijos, į kurią pabėgo 1910 m., Čing dinastijai įvykdžius karinį žygį į Tibetą tiesioginei Kinijos valdžiai Tibete įvesti, į Lhasą sugrįžo Dalai Lama ir paskelbė atsišaukimą, kuriame nurodė, kad santykis tarp Kinijos imperatoriaus ir Tibeto buvo „kaip globėjo ir dvasininko, o ne vienas kito subordinacijos“. Atsišaukime rašyta: „Mes esame maža, pamaldi ir nepriklausoma tauta“.[1] 1913 m. sausį Agvanas Doržievas ir kiti 3 Tibeto atstovai pasirašė sutartį tarp Tibeto ir Mongolijos Urgoje, kuriame paskelbė pripažįstančios viena kitos nepriklausomybę nuo Kinijos. Britų diplomatas Bell’as rašė, jog 13-asis Dalai Lama jam yra sakęs, kad jis neįgaliojo Avgano Doržievo pasirašyti kokias sutartis Tibeto vardu.[2][3] Buvo išvis abejota tokio teksto egzistavimu, kol Mongolijos Mokslų Akademija jo neišspausdino 1982 m.[4][5]

Šimlos konferencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1913–1914 m. Šimloje, Indijoje, rengta konferencija tarp Britanijos, Tibeto ir Kinijos Respublikos. Britai siūlė tibetiečių žemes padalinti į išorinį ir vidinį Tibetą (analogiškai kaip buvo pasielgta Mongolijos atveju tariantis Rusijai ir Kinijai). Išorinis Tibetas, sudarąs maždaug dabartinio Tibeto autonominio regiono dalį, turėtų autonomiją su Kinijos siuzerenitetu. Šioje zonoje Kinija vengtų savos „administracijos kišimosi“, o vidiniame, sudarytame iš Khamo ir Amdo, Lasai priklausytų tik su religija susiję reikalai. 1908–1918 m. Khame buvo kinų garnizonas ir vietiniai princai buvo pavaldūs jo vadui.

Visuomenė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tibete dominavo ir dideles galias turėjo budizmas, vienuoliai ir gelugpa budizmas. Tibete vyravo luominė santvarka; yra duomenų, kad iki XX a. pr. egzistavo baudžiava ir vergija, kurias smarkiai reformavo Tibetą valdęs 13-asis Dalai Lama. Manoma, kad iki 1950 m. vergija Tibete visiškai išnyko, nebent užsilikdama atkampiose pasienio zonose.

Tarptautiniai ryšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tibetas-orn.png
Tibeto istorija
Tibeto priešistorė
Žanžungai, Supi, Monjulas, Dongnu, Fanas, Tujuhunas
Tibeto imperija (Njatrių dinastija)
Tibeto kunigaikštystės
Yuan dinastija
Phagmodų dinastija
Tibeto dalailamos
Chošutų chanatas
Čing dinastija (Tibetas)
Tibetas 1911-1950 m.
KLR (Tibeto autonominis regionas)
Tibeto ist. regionai ir provincijos:
U-cangas, Amdo, Khamas, Čangtangas, Ladakas, Baltijulas, Ngaris, A. Himalajai, Sikimas, Butanas, Monjulas

Kinija buvo suskaldyta dėl paplitusių karinių grupuočių. Su jomis konfliktavo ir tuometis Tibetas – kildavo pasienio konfliktai su kinų hanių ir musulmonų kariniais vadais.

Nors Kiniją trečiajame dešimtmetyje draskė pilietinis karas, o vėliau ir antrasis karas su Japonija, Kinija niekuomet neatsisakė pretenzijų į Tibetą ir kelis kartus pabrėžė jį esant Kinijos dalimi.

Nors skirtingu metu Tibetas buvo minimaliai ar menkai pripažįstamas kitų suverenių valstybių, šalis palaikė neoficialius ryšius su kitomis šalimis, tokiomis kaip Japonija. Atsidūręs kryžkelėje tarp kolonijinių įtakos sferų, Tibetas itin traukė nacistinės Vokietijos ir imperinės Japonijos dėmesį – ketvirtajame dešimtmetyje žvalgybinę ekspediciją atliko tiek vokiečių, tiek japonų atstovai.

Ryšiai su Japonija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors negalima kalbėti apie oficialius diplomatinius Lasos ir Tokijo santykius, kontakto būta, ir ne tik ekspedicijų metu. Po Japonijos-Rusijos karo 1905 m., pasibaigusio Japonijos pergale, išaugo tibetiečių susidomėjimas tiek Japonijos armija, tiek visuomene. Vienas entuziastingiausių Japonijos-Tibeto bendradarbiavimo šalininkų buvo gerą vardą prieš Dalai Lamą pelnęs pinigų kalyklos viršininkas Tserongas. Tarp Japonijos ir Tibeto būta neoficialaus karinio bendradarbiavimo, ypač Japonijai padedant kurti Tibeto ginkluotąsias pajėgas. 1913–1919 m. į Lasą atvyko Yajima Yasujiro, Japonijos-Rusijos karo veteranas, suteikęs instrukcijų, kaip gintis, jei užpultų Kinijos pajėgos, bei treniravęs pajėgas. Taip pat su japonų vienuolio Aoki Bunkyo pagalba į tibetiečių kalbą buvo išversti Japonijos armijos rankraščiai. Vis dėlto po 1919 m. bendradarbiavimas susilpnėjo, o po 1930 m., pašalinus nuo valdžios Tserongą, išvis nutrūko, kol minialiai atsinaujino tik 1938 m.[6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]