Pereiti prie turinio

Kruvinosios skerdynės Teksase (1974 filmas)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio The Texas Chain Saw Massacre)
Šis straipsnis apie 1974 m. filmą. Apie vėlesnius filmus skaitykite straipsnyje Kruvinosios skerdynės Teksase (franšizė).
Kruvinosios skerdynės Teksase

PavadinimasThe Texas Chain Saw Massacre
Kilmės šalis JAV
RežisieriusTobe Hooper
Prodiuseris (-iai)Tobe Hooper
Scenaristas (-ai)Kim Henkel
Tobe Hooper
OperatoriusDaniel Pearl
KompozitoriusTobe Hooper
Wayne Bell
Vaidina
Metai1974
Žanrassiaubo
Trukmė83 min.[1]
Kalbaanglų
PlatintojasBryanston Distributing Company
Biudžetas80–140 tūkst. JAV dol.[2][3]
Pajamos30,9 mln. JAV dol.[4]
IMDb įrašas

Kruvinosios skerdynės Teksase (angl. The Texas Chain Saw Massacre) – 1974 m. amerikiečių siaubo filmas, kurio režisierius – Tobe Hooper, scenarijaus autoriai – Kim Henkel ir T. Hooper. Vaidina Marilyn Burns, Paul A. Partain, Edwin Neal, Jim Siedow ir Gunnar Hansen.

Filmas reklamuotas kaip pagrįstas tikrais įvykiais, siekiant pritraukti platesnę auditoriją ir subtiliai pakomentuoti to laikotarpio politinę atmosferą. Odinveidžio personažas ir smulkios siužeto detalės įkvėptos žudiko Ed Gein nusikaltimų.

Jungtinių Valstijų kino teatruose pasirodė 1974 m. lapkričio 11 d. Filmas buvo labai pelningas, 1974 m. surinkęs daugiau nei 30 milijonų JAV dolerių pajamų. Jį demonstruojant parduota daugiau nei 16,5 milijono bilietų (biudžetas siekė apie 100 tūkst.). Išleidus filmą, kritikai jį įvertino nevienareikšmiškai, tačiau vėliau jis pripažintas kaip vienas iš geriausių ir įtakingiausių siaubo filmų. Laikomas pirmuoju filmu, kuriame panaudoti keli smurto siaubo žanrui būdingi elementai – motorinių įrankių naudojimas žudymui, žudiko kaip didelio, milžiniško, kaukėto personažo įvaizdis, paskutinės merginos tropas ir kiti.

2024 m. Kongreso biblioteka šį filmą atrinko saugoti Jungtinių Valstijų nacionaliniame kino registre kaip „kultūriškai, istoriškai ar estetiškai reikšmingą“.[5]

Filmo populiarumas paskatino sukurti franšizę, kuri tęsia Odinveidžio ir jo šeimos istoriją tęsiniuose, perdirbiniuose, priešistorėse, komiksuose ir kompiuteriniuose žaidimuose. 1986 m. išleistas pirmasis filmo tęsinys – „Kruvinosios skerdynės Teksase 2“.

Siužetas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

1973 m. rugpjūčio 18 d. anksti ryte kapų plėšikas iš kapinių netoli Niuto miestelio, Muerto apygardoje, Teksase, pavagia kelis lavonus. Plėšikas pririša pūvantį lavoną ir kitas kūno dalis prie paminklo, sukuria šiurpų reginį, kurį saulei tekant aptinka vietos gyventojas.

Važiuodami mikroautobusu, penki paaugliai leidžiasi į kelionę po šį kraštą: Selė Hardesti, Džeris, Pam, Kirkas ir Selės neįgalus brolis Franklinas. Jie sustoja kapinėse patikrinti Selės ir Franklino senelio kapo, kuris atrodo nepaliestas. Važiuojant pro skerdyklą, Franklinas pasakoja apie savo šeimos praeitį, susijusią su gyvulių skerdimu. Netrukus jie paima autostopininką, kuris papasakoja apie savo šeimą, dirbusią senoje skerdykloje. Jis pasiskolina Franklino kišeninį peilį ir įsipjauna, tada padaro vieną „Polaroid“ nuotrauką su grupe, už kurią reikalauja pinigų. Kai jie atsisako mokėti, jis sudegina nuotrauką ir užpuola Frankliną skutimosi peiliuku. Grupė išmeta jį iš mikroautobuso, o jis, jiems nuvažiuojant, krauju ištepa mikroautobuso šoną. Kai baigiasi degalai, grupė sustoja degalinėje, kurios savininkas sako, kad degalų nėra. Tada jie tyrinėja netoliese esantį apleistą namą, priklausantį Selės ir Franklino šeimai.

Kirkas ir Pam palieka kitus, nusprendę nueiti prie netoliese esančios maudyklos, apie kurią užsiminė Franklinas. Pakeliui jie aptinka kitą namą, apsuptą apleistų automobilių ir maitinamą benzininiais generatoriais. Tikėdamasis gauti benzino mainais, Kirkas įeina į namą pro neužrakintas duris, o Pam lieka lauke. Jam ieškant viduje, pasirodo milžiniškas vyras, dėvintis kaukę iš žmogaus odos, ir mirtinai smogia Kirkui plaktuku. Pam įžengia į namą ir netyčia patenka į kambarį, kuriame mėtosi pūvantys palaikai ir baldai, padaryti iš žmonių bei gyvūnų kaulų. Ji bando pabėgti, bet vyras su kauke ją sugriebia ir pakabina ant mėsos kablio. Tuomet jis įjungia grandininį pjūklą ir Pam akyse supjausto Kirką. Vakare Džeris eina ieškoti Pam ir Kirko. Įėjęs į tą patį namą, jis randa vos gyvą, trūkčiojantį Pam kūną šaldiklyje ir pats yra nužudomas kaukėto vyro.

Sutemus Selė ir Franklinas išsiruošia ieškoti savo draugų. Pakeliui juos užpuola kaukėtas vyras, kuris grandininiu pjūklu nužudo Frankliną. Jis persekioja Selę į namą, kur ji randa labai seną, regis, mirusį vyrą ir supuvusį moters lavoną. Ji pabėga nuo jo, iššokdama pro antro aukšto langą, ir nubėga į degalinę. Kaukėtasis ją persekioja, bet Selė pasiekia degalinę, o jis tarsi dingsta. Degalinės savininkas nuramina Selę, siūlydamas pagalbą, o paskui ją sumuša, sutramdo ir įkelia į savo pikapą. Savininkas nuveža ją į kitą namą, kur pasirodo autostopininkas. Savininkas barasi su juo dėl to, kas įvyko kapinėse, ir paaiškėja, kad autostopininkas yra kapų plėšikas. Jiems įėjus į namą, vėl pasirodo kaukėtas vyras, apsirengęs moteriškais drabužiais. Savininkas pristato kaukėtą vyrą ir autostopininką kaip brolius, o autostopininkas vadina kaukėtą vyrą Odinveidžiu. Abu broliai atveda senelį žemyn laiptais ir įpjauna Selės pirštą, kad senelis galėtų čiulpti jos kraują. Nuo šio siaubo Selė netenka sąmonės.

Kitą rytą Selė atgauna sąmonę. Broliai kanibalai iš jos tyčiojasi ir ginčijasi tarpusavyje, nusprendę ją užmušti plaktuku. Jie bando įtraukti senelį, bet jis per silpnas. Selė išsilaisvina ir pabėga į kelią priešais namą, o broliai ją vejasi. Artėjantis sunkvežimis netyčia partrenkia autostopininką ir jį užmuša. Sunkvežimio vairuotojas smogia Odinveidžiui dideliu veržliarakčiu, nuo ko šis pargriūva ir susižeidžia koją grandininiu pjūklu. Vairuotojas pabėga, o krauju aptaškyta Selė sustabdo pravažiuojantį pikapą ir įlipa į jo galą, vos ištrūkusi nuo Odinveidžio. Pikapui nuvažiuojant, Selė isteriškai juokiasi, o įtūžęs Odinveidis auštant kelyje švaistosi grandininiu pjūklu.

Vaidmenys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dalis filmo aktorių 2012 m., iš kairės į dešinę: Marilyn Burns, Terri McMinn, William Vail, Edwin Neal, John Dugan, Ed Guinn ir Allen Danziger.
Aktorius – veikėjas

Filmo gamyba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvoji stadija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aš tikrai studijavau apie Gein... bet tuo metu taip pat domėjausi žmogžudystės byla Hiustone – serijinį žudiką Elmer Wayne Henley, kurį, tikriausiai, prisimenate. Jis buvo jaunas vyras, verbavęs aukas vyresniam homoseksualiam vyrui. Mačiau keletą naujienų reportažų, kuriuose Elmer Wayne... sakė: „Padariau šiuos nusikaltimus ir atsistosiu bei priimsiu bausmę kaip vyras.“ Man pasirodė įdomu, kad tuo metu jis turėjo tokią tradicinę moralę. Jis norėjo, kad visi žinotų, jog dabar, kai jis buvo sugautas, jis elgsis teisingai. Todėl šią moralinę šizofreniją stengiausi įtraukti į savo personažus.

Filmo idėja kilo 1970-ųjų pradžioje, kai Tobe Hooper dirbo režisieriaus asistentu Teksaso universitete Ostine ir dokumentinių filmų operatoriumi.[8] Jis jau buvo sukūręs siužetą, kuriame vyravo izoliacijos, miško ir tamsos elementai.[9] Pasak jo, vienas iš filmo įkvėpimo šaltinių buvo San Antonijaus žiniasklaidos grafinis smurto atvaizdavimas,[10] o siužeto elementai pagrįsti žudiko Ed Gein, kuris savo nusikaltimus įvykdė 1950-aisiais Viskonsine, istorija.[11] Gein taip pat įkvėpė kitus siaubo filmus, pavyzdžiui, „Psichopatą“ (1960 m.) ir „Avinėlių tylėjimą“ (1991 m.).[12][13][14] Kuriant filmą buvo svarstomi keli pavadinimai, tarp jų „Retrogradinis Saturnas“ (Saturn in Retrograde), „Galvos sūris“ (Head Cheese), „Persekiojantis Odinveidis“ (Stalking Leatherface) ir „Odinveidis“ (Leatherface).[15][16]

Hooper nurodė, kad didžiausią įtaką filmui padarė pokyčiai kultūrinėje ir politinėje aplinkoje. Jo sąmoningai pateikta klaidinga informacija, kad „filmas, kurį jūs ruošiatės žiūrėti, yra tikras“, buvo atsakas į „valdžios melą apie tai, kas vyko visame pasaulyje“.[10] Tai atspindėjo skepticizmą Richard Nixon administracijos atžvilgiu po Votergeito skandalo, 1973 m. naftos krizės, 1973 m. ekonominės recesijos ir „žudynių bei žiaurumų Vietnamo kare“.[10][16] „Jausmų stoką ir žiaurumą“ Hooper pastebėjo žiūrėdamas žinias, kurių reportažai buvo tokie grafiniai, kad juos apibūdino kaip „smegenų išsiliejimą ant kelio“, ir privertė jį manyti, kad „žmogus čia tikrasis monstras, tik dėvintis kitokį veidą, todėl savo filme monstrui uždėjau tikrą kaukę“.[17] Režisierius tvirtino, kad mintis panaudoti grandininį pjūklą kaip žudiko įrankį jam kilo, kai jis buvo perpildytos parduotuvės ūkinių prekių skyriuje ir svarstė, kaip greičiau prasibrauti pro minią.[13]

Hooper ir Kim Henkel kartu parašė scenarijų ir įkūrė bendrovę „Vortex, Inc.“,[18] kurioje Henkel tapo prezidentu, o Hooper – viceprezidentu.[19] Jie paprašė Hooper draugo Bill Parsley finansuoti projektą. Parsley įkūrė bendrovę „MAB, Inc.“, per kurią investavo 60 000 dolerių į filmą. Mainais „MAB“ tapo teisėtu 50 % filmo ir jo pelno savininku.[20] Gamybos vadybininkas Ron Bozman daugumai aktorių ir filmavimo komandos narių pranešė, kad dalį jų atlyginimų teks atidėti iki tol, kol filmas bus parduotas platintojui. Aktoriai ir filmavimo komandos nariai nebuvo informuoti, kad „Vortex“ priklausė tik 50 % teisių, o tai reiškė, kad jų dalys buvo vertos pusės numatytos vertės.[21][19]

Aktorių atranka

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugelis filmo aktorių tuo metu buvo palyginti nežinomi – daugiausia teksasiečiai, vaidinę reklamose, televizijos laidose ir teatro spektakliuose, taip pat režisieriaus asmeniškai pažįstami aktoriai, tokie kaip Allen Danziger ir Jim Siedow.[22][23][24] Dalyvavimas filme kai kuriems iš jų atvėrė duris į kino industriją. Pagrindinis Selės vaidmuo buvo patikėtas Marilyn Burns, kuri anksčiau buvo vaidinusi teatre ir studijuodama Teksaso universitete Ostine dirbo universiteto kino komisijos valdyboje.[23]

Namas, kuriame filme gyveno kanibalų šeima

Islandijoje gimęs aktorius Gunnar Hansen buvo pasirinktas vaidinti Odinveidį.[25] Jis manė, kad Odinveidis turi intelekto sutrikimą ir niekada nemokėjo tinkamai kalbėti. Norėdamas išstudijuoti savo personažą ir pasirengti vaidmeniui, Hansen apsilankė specialiojoje mokykloje ir stebėjo, kaip mokiniai juda ir kalba.[13][26] John Larroquette įgarsino pradžios titrus[27] – už tai jam atsilyginta marihuana.[28]

Teri McMinn (Pam) filmavimo aikštelėje

Filmavimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinė filmavimo vieta buvo XX a. pradžios kaimo sodybos namas, esantis „Quick Hill Road“ gatvėje netoli Raund Roko miesto Teksase.[29] Filmo komanda filmavo septynias dienas per savaitę, iki 16 valandų per parą. Buvo karšta,[21][30] o aktoriai ir komanda dirbo sunkiomis sąlygomis – liepos 26 d. temperatūra pakilo iki 43 °C.[31] Hansen vėliau prisiminė: „Filmavimo metu kasdien buvo 95–100 laipsnių Farenheito (35 °C – 38 °C). Jie nenorėjo skalbti mano kostiumo, nes bijojo, kad skalbykla jį sugadins arba pakeis spalvą. Jie neturėjo pakankamai pinigų antram kostiumui. Taigi aš tą [kaukę] nešiojau 12–16 valandų per dieną, septynias dienas per savaitę, visą mėnesį.“[32]

Didžioji dalis filmavimo vyko kaimo name, kuriame buvo pilna baldų, pagamintų iš gyvūnų kaulų ir latekso medžiagos, naudojamos apmušalams, kad atrodytų kaip žmogaus oda.[33] Namas nebuvo vėsinamas, o ventiliacija buvo menka. Filmavimo komanda jo sienas padengė gyvūnų kraujo lašais, gautais iš vietinės skerdyklos.[10] Meno vadovas Robert A. Burns važinėjo po apylinkes ir rinko įvairių irimo stadijų galvijų ir kitų gyvūnų liekanas, kurias jis išdėliojo ant namo grindų.[34]

Specialieji efektai buvo paprasti ir riboti dėl biudžeto.[35] Kai kuriais atvejais ekrane matomas kraujas buvo tikras,[36] pavyzdžiui, scenoje, kurioje Odinveidis maitina „senelį“. Buvo sunkumų išspausti dirbtinį kraują iš vamzdelio, todėl vietoj to aktorės Marilyn Burns pirštą įpjovė skustuvu. Aktorės kostiumas buvo taip permirkęs krauju, kad paskutinę filmavimo dieną buvo „beveik kietas“.[23] Scena, kurioje Odinveidis grandininiu pjūklu pjausto Kirką, neramino aktorių William Vail. Paprašęs Vail nejudėti, kad jam iš tikrųjų nebūtų įpjauta, Hansen priartino veikiantį grandininį pjūklą iki 8 cm nuo Vail veido.[37] Paskutinėje scenoje buvo naudojamas tikras plaktukas, o kai kuriuose kadruose – muliažas. Filmavimas buvo gana pavojingas, ir režisierius užbaigimo vakarėlyje pažymėjo, kad visi aktoriai patyrė tam tikrų sužalojimų. Jis teigė, kad „filmo gamybos pabaigoje visi manęs nekentė“ ir kad „jiems prireikė kelerių metų, kad šiek tiek aprimtų“.[38][39]

Keliose filmo scenose rodoma degalinė yra Bastropo mieste, Teksase. Dabar ji veikia kaip siaubo tematikos atrakcionas, Teksaso barbekiu stiliaus restoranas ir motelis. Norėdami išlaikyti panašumą su filmu, savininkai išsaugojo įvairius antikvarinius daiktus, įskaitant ženklą su užrašu „We Slaughter Barbecue“ (Mes skerdžiame – barbekiu).[40]

Paskutinė stadija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Montavimo metu filmo gamybos išlaidos viršijo pradinį 60 000 dolerių (atsižvelgiant į infliaciją – apie 288 000 dolerių) biudžetą.[41] Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus filmo galutinių išlaidų skaičius, kurie svyruoja nuo 93 000 dolerių (apie 447 000 dolerių, atsižvelgiant į infliaciją) iki 300 000 dolerių (apie 1 400 000 dolerių, atsižvelgiant į infliaciją).[25][42][43][44] Kino gamybos grupė „Pie in the Sky“ suteikė 23 532 dolerius (apie 113 000 dolerių, atsižvelgiant į infliaciją) mainais už 19 % „Vortex“ akcijų.[45][46] Tai paliko Henkel, Hooper ir likusiems aktoriams bei komandai 40,5 % akcijų.[19] Warren Skaaren, tuometinis Teksaso kino komisijos vadovas, padėjo sudaryti platinimo sutartį su „Bryanston Distributing Company“.[20] David Foster, kuris vėliau prodiusavo 1982 m. siaubo filmą „Padaras“, surengė privatų filmo seansą kai kuriems „Bryanston“ vadovams ir gavo 1,5 % „Vortex“ pelno bei atidėtą 500 dolerių mokestį (apie 2400 dolerių, atsižvelgiant į infliaciją).[19]

Filmo kanibalų šeima

1974 m. rugpjūčio 28 d. „Bryanston“ atstovas Louis Peraino sutiko platinti filmą visame pasaulyje; už tai Bozman ir Skaaren gavo 225 000 dolerių (apie 1 100 000 dolerių, atsižvelgiant į infliaciją) ir 35 % pelno. Po kelerių metų Bozman pareiškė: „Mes sudarėme sandėrį su velniu [atodūsis], ir manau, kad tam tikra prasme gavome tai, ko nusipelnėme.“[19] Jie pasirašė sutartį su „Bryanston“ ir, kai investuotojai susigrąžino savo pinigus (su palūkanomis) ir kai Skaaren, teisininkams bei buhalteriams buvo sumokėta, liko tik 8100 dolerių (apie 38 900 dolerių, atsižvelgiant į infliaciją), kuriuos reikėjo padalyti tarp 20 aktorių ir filmavimo komandos narių.[19] Galiausiai prodiuseriai padavė „Bryanston“ į teismą už tai, kad jiems nesumokėjo visos jiems priklausančios procentinės dalies nuo bilietų pardavimo pelno. Teismo sprendimu „Bryanston Distributing Company“ buvo įpareigota sumokėti filmų kūrėjams 500 000 dolerių (apie 2 400 000 dolerių, atsižvelgiant į infliaciją), bet tuo metu bendrovė jau buvo paskelbusi bankrotą. 1983 m. „New Line Cinema“ įsigijo platinimo teises iš „Bryanston“ ir prodiuseriams suteikė didesnę pelno dalį.[47]

Išleidimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Filmas pirmą kartą parodytas Ostine, Teksase, 1974 m. spalio 1 d., beveik metus po filmavimo pabaigos. Buvo rodomas visose Jungtinėse Valstijose šeštadienio popietės seansuose, o klaidingas reklaminis teiginys, kad tai „tikra istorija“, padėjo pritraukti plačią auditoriją.[48][49] Nuo 1976 m. aštuonerius metus jis buvo kasmet rodomas pagrindiniuose kino teatruose, reklamuojamas viso puslapio reklamose.[50] Galiausiai filmas JAV ir Kanadoje[51] uždirbo daugiau nei 30 mln. JAV dolerių, tapdamas 12-tu pelningiausiu 1974 m. išleistu filmu, nepaisant menko biudžeto.[52] Tarp nepriklausomų filmų jį 1978 m. aplenkė John Carpenter filmas „Helovinas“, kuris surinko 47 milijonus dolerių.[53]

Hooper, kaip pranešama, tikėjosi, kad Amerikos kino filmų asociacija (MPAA) suteiks pilnam, nesukirptam filmo variantui „PG“ cenzą dėl minimalaus kraujo kiekio.[54][55][56] Visgi filmas iš pradžių buvo įvertintas „X“ cenzu. Po kelių minučių iškirpimo filmas pakartotinai pateiktas MPAA ir gavo „R“ cenzą. Platintojas atkūrė necenzūruotą medžiagą, ir bent vienas kino teatras parodė pilną versiją su „R“ cenzu.[57] Pranešama, kad San Fransiske žiūrovai iš kino salių išėjo pasišlykštėję,[58] o 1976 m. vasario mėn. Kanados Otavoje vietos policija patarė dviem kino teatrams pašalinti filmą iš repertuaro, kad nebūtų apkaltinti moralės pažeidimu.[59]

Scenaristas Kim Henkel (kairėje) ir režisierius Tobe Hooper (dešinėje) filmavimo aikštelėje

Po pirminio išleidimo Jungtinėje Karalystėje, įskaitant vienerių metų rodymą Londono kino teatruose,[60] juosta buvo uždrausta remiantis Britų filmų cenzūros komisijos (BBFC) sekretoriaus rekomendacija.[61][62] Kol galiojo draudimas, žodis „chainsaw“ (grandininis pjūklas) buvo uždraustas filmų pavadinimuose, todėl imitatoriai buvo priversti pervadinti savo filmus.[63] 1998 m., nepaisant BBFC draudimo, Londono Kamdeno rajono taryba suteikė filmui licenciją.[64] Kitais metais BBFC leido filmą rodyti su 18 metų amžiaus ribojimu,[65] o po metų jis jau buvo transliuojamas „Channel 4“ kanalu.[66]

Kai 1975 m. birželio mėn. platintojas „Seven Keys“ pateikė 83 minučių trukmės filmo versiją Australijos klasifikavimo komisijai, komisija atsisakė ją klasifikuoti,[67] o tų pačių metų gruodžio mėn. panašiai atsisakė klasifikuoti ir 77 minučių trukmės versiją.[68] 1981 m. „Greater Union Film Distributors“ pateikta 83 minučių trukmės versija vėl buvo atmesta.[69] Vėliau filmą pateikė „Filmways Australasian Distributors“ ir 1984 m. jam suteiktas „R“ cenzas.[70] Juosta uždrausta tam tikrais laikotarpiais daugelyje kitų šalių, įskaitant Braziliją, Čilę, Suomiją, Prancūziją, Islandiją, Airiją, Norvegiją, Singapūrą, Švediją ir Vakarų Vokietiją.[71][72][73]

2021 m. iš naujo išleistas Australijoje, o 2024 m. – Rusijoje.[4][74] 2025 m. Lenkijoje pasirodė jo 4K versija, taip pat filmas pirmą kartą buvo rodomas Lenkijos kino teatruose.[75] Blu-Ray pardavimai atnešė 2,5 milijono dolerių pajamų.[76]

Atsiliepimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kritikai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siaubo ir eksploataciniai filmai beveik visada atsiperka, jei jų biudžetas tinkamai apskaičiuotas. Todėl jie yra gera pradžia ambicingiems būsimiems kino kūrėjams, kurie negali įgyvendinti tradiciškesnių projektų. „Kruvinosios skerdynės Teksase“ priklauso išskirtinei filmų grupei (kartu su „Gyvų numirėlių naktimi“ ir „Paskutiniu namu kairėje“), kurie yra kur kas geresni nei reikalauja šio žanro standartai. Tačiau tai nereiškia, kad jums būtinai patiks jį žiūrėti.

— Roger Ebert, rašantis laikraščiui „Chicago Sun-Times“[77]

Po premjeros sulaukė nevienareikšmiškų kritikų vertinimų. Linda Gross iš „Los Angeles Times“ jį pavadino „bjauriu“ ir apibūdino Henkel ir Hooper kaip labiau susirūpinusius realistiškos atmosferos sukūrimu nei „plastikiniu scenarijumi“.[78] Roger Ebert iš „Chicago Sun-Times“ teigė, jog filmas yra „toks pat smurtinis, žiaurus ir krauju permirkęs, kaip žada jo pavadinimas“, tačiau gyrė jo aktorių vaidybą ir techninį įgyvendinimą.[77][79] Donald B. Berrigan iš „The Cincinnati Enquirer“ gyrė M. Burns pagrindinį vaidmenį: „Marilyn Burns, vaidinanti Selę, nusipelno specialaus „Oskaro“ apdovanojimo už vieną iš labiausiai įtikinamų vaidybos pasiekimų kino istorijoje.“[80] „Austin American-Statesman“ kritikas Patrick Taggart filmą pavadino svarbiausiu siaubo filmu nuo George A. Romero „Gyvų numirėlių nakties“ (1968 m.) laikų.[81]

Vėliau kritikai dažnai gyrė tiek filmo estetinę kokybę, tiek jo poveikį. Pastebėjęs, kad filmas sugebėjo būti „siaubingas be kraujo praliejimo (daugiau kraujo pamatysite Steven Seagal filmuose)“, Bruce Westbrook iš „Houston Chronicle“ jį pavadino „baimės ir neapykantos šedevru iš užkampių“.[82] „TV Guide“ manė, kad filmas yra „intelektualus“ dėl „nekruvino smurto vaizdavimo“, o Anton Bitel teigė, kad tai, jog filmas buvo uždraustas Jungtinėje Karalystėje, liudija jo meniškumą.[83]

Jis dažnai apibūdinamas kaip vienas iš baisiausių visų laikų filmų.[84] Kino kritikas Rex Reed jį pavadino baisiausiu filmu, kokį jis kada nors matė.[85] „Empire“ apibūdino jį kaip „gryniausią kada nors sukurtą siaubo filmą“ ir pavadino „visiškai atsidavusiu tam, kad jus išgąsdintų iki beprotybės“.[86] Prisimindamas savo pirmąjį filmo peržiūrėjimą, siaubo filmų režisierius Wes Craven sakė, kad tuo metu stebėjosi, „koks Mensono fanatikas“ galėjo sukurti tokį dalyką.[87] Quentin Tarantino jį pavadino „vienu iš nedaugelio kada nors sukurtų tobulų filmų“.[88]

Recenzijų suvestinėje „Rotten Tomatoes“ 84% iš 87 kritikų atsiliepimų yra teigiami.[89] „Metacritic“, kuri naudoja svertinį vidurkį, remdamasi 17 kritikų, filmui skyrė 91 balą iš 100 galimų, o tai reiškia, kad filmas sulaukė „visuotinio pripažinimo“.[90]

Kultūrinis poveikis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jis plačiai laikomas vienu iš geriausių ir labiausiai kontraversiškų visų laikų siaubo filmų,[91][92] turėjusiu didelę įtaką šiam žanrui.[93] 1999 m. Richard Zoglin iš žurnalo „Time“ pastebėjo, kad šis filmas „nustatė naują smurto siaubo filmų standartą“.[94] „The Times“ jį įtraukė į 50 kontroversiškiausių visų laikų filmų sąrašą.[95] Profesorius Tony Magistrale mano, kad šis filmas atvėrė kelią siaubo žanrui tapti socialinės kritikos priemone.[96] Autorius Leonard Wolf filmą pavadino „išskirtiniu meno kūriniu“ ir palygino jį su graikų tragedija, atkreipdamas dėmesį į tai, kad filme smurtas dažniausiai nuslėptas.[97]

„Filmas, kurį netrukus pamatysite, yra pasakojimas apie tragediją, ištikusią penkių jaunuolių grupę, ypač Selę Hardesti ir jos neįgalų brolį Frankliną. [...]“

— Filmo pradžioje pateikta informacija leidžia manyti, jis yra paremtas tikrais įvykiais, o tai prisidėjo prie filmo sėkmės.

Odinveidis pelnė siaubo žanro ikonos vardą.[98][99] Christopher Null iš „Filmcritic.com“ teigė: „Mūsų kolektyvinėje sąmonėje Odinveidis ir jo grandininis pjūklas tapo tokie pat ikoniniai kaip Fredis ir jo skustuvai arba Džeisonas ir jo ledo ritulio kaukė.“[100] Don Sumner filmą pavadino klasika, kuri ne tik pristatė naują piktadarį siaubo filmų panteone, bet ir paveikė visą kartą kino kūrėjų.[101] Pasak Rebecca Ascher-Walsh iš „Entertainment Weekly“, jis padėjo pamatus „Helovinas“, „Piktieji numirėliai“ ir „Projektas: Bleiro ragana“ filmų franšizėms.[102] Wes Craven savo 1977 m. filmą „Ir kalnai turi akis“ sukūrė kaip duoklę šiai juostai,[103] o Ridley Scott šį filmą nurodė kaip įkvėpimo šaltinį savo 1979 m. mokslinės fantastikos siaubo filmui „Svetimas“.[104][105] Prancūzų režisierius Alexandre Aja pripažino, kad „Kruvinosios skerdynės Teksase“ turėjo didelę įtaką jo karjerai.[106] Siaubo filmų kūrėjas ir sunkiojo metalo atlikėjas Rob Zombie teigė, kad šis filmas turėjo didelę įtaką jo kūrybai, ypač filmams „1000 negyvėlių namas“ (2003 m.) ir „Velnio atstumtieji“ (2005 m.).[107][108]

2007 m. įtrauktas į žurnalo „Time“ 25 geriausių siaubo filmų sąrašą. 2008 m. žurnalo „Empire“ sąraše „500 geriausių visų laikų filmų“ užėmė 199 vietą.[109] „Empire“ taip pat jį įtraukė į 50 geriausių nepriklausomų filmų sąrašą, kur užėmė 46 vietą.[110] 2010 m. „Total Film“ apklausoje vėl išrinktas geriausiu siaubo filmu; vertinimo komisijoje buvo tokie patyrę siaubo filmų režisieriai kaip John Carpenter, Wes Craven ir George A. Romero.[111] 2010 m. „The Guardian“ įtraukė į 25 geriausių siaubo filmų sąrašą.[112] 2024 m. „Variety“ šį filmą išrinko geriausiu visų laikų siaubo filmu.[113]

Taip pat buvo atrinktas į 1975 m. Kanų kino festivalio programą „Dvi režisierių savaitės“ ir Londono kino festivalį.[60][52]

Tęsiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po šio filmo sukurti dar aštuoni filmai, įskaitant tęsinius, priešistores ir perdirbinius. Pirmasis tęsinys – „Kruvinosios skerdynės Teksase 2“ (1986 m.) – buvo gerokai žiauresnis bei kruvinesnis nei originalas ir buvo uždraustas Australijoje 20 metų, kol 2006 m. spalio mėn. pasirodė DVD formatu.[114] „Kruvinosios skerdynės Teksase 3. Odinveidis“ (1990 m.) buvo antrasis tęsinys, tačiau Hooper jo nerežisavo dėl grafiko nesuderinamumo su kitu filmu – „Savaiminis užsidegimas“.[115] Ketvirtoji franšizės dalis („Kruvinosios skerdynės Teksase. Kita karta“), kurioje pagrindinius vaidmenis atliko Renée Zellweger ir Matthew McConaughey, išleista 1995 m.[116]

2003 m. „Platinum Dunes“ ir „New Line Cinema“ išleido originalaus filmo perdirbinį – „Kruvinosios skerdynės Teksase“.[117] 2006 m. pasirodė perdirbinio priešistorė „Kruvinosios skerdynės Teksase. Pradžia“. Septintasis franšizės filmas, „Kruvinosios skerdynės Teksase 3D“, išleistas 2013 m. sausio 4 d.[118] Tai tiesioginis 1974 m. filmo tęsinys, nesusijęs su ankstesniais tęsiniais ar 2003 m. perdirbiniu.[119] 2017 m. pristatytas aštuntasis serijos filmas – „Kruvinosios skerdynės Teksase. Odinveidis“.[120] Kitas tęsinys, „Kruvinosios skerdynės Teksase“, išleistas išskirtinai „Netflix“ platformoje 2022 m. vasario 18 d.[121]

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „THE TEXAS CHAIN SAW MASSACRE (18)“. British Board of Film Classification. Suarchyvuotas originalas 2015-06-18. Nuoroda tikrinta 2018-07-10.
  2. ↑ David, Colker (2014-08-08). „Marilyn Burns dies at 65; starred in 'Texas Chain Saw Massacre'“. Los Angeles Times. Nuoroda tikrinta 2018-07-18.
  3. ↑ „The Texas Chain Saw Massacre (1974)“. The Numbers. Nuoroda tikrinta 2018-07-10.
  4. ↑ 4,0 4,1 „The Texas Chain Saw Massacre“. Box Office Mojo. Nuoroda tikrinta 2024-06-27.
  5. ↑ „25 Films Added to National Film Registry for Preservation“. 2024-12-17. Nuoroda tikrinta 2024-12-17.
  6. ↑ Bloom 2004, p. 2
  7. ↑ Henkel, Kim (Writer) (2008). Kim Henkel Interview (DVD). Dark Sky Films. Įvykis vyksta ties 00:01:16–00:03:19.
  8. ↑ Allon 2002, p. 246
  9. ↑ Baumgarten, Marjorie (2000-10-27). „Tobe Hooper Remembers The Texas Chainsaw Massacre“. The Austin Chronicle. Austin, Texas: Austin Chronicle Corp. Suarchyvuotas originalas 2011-06-05. Nuoroda tikrinta 2010-06-10.
  10. ↑ 10,0 10,1 10,2 10,3 Hooper, Tobe (2008). Tobe Hooper Interview (DVD). Dark Sky Films. Įvykis vyksta ties 00:00:58–00:01:14; 00:01:38–00:02:00.
  11. ↑ Summers, Chris (2003). „BBC Crime Case Closed – Ed Gein“. BBC. Suarchyvuotas originalas 2004-02-04. Nuoroda tikrinta 2009-10-16.
  12. ↑ Allon 2002, p. 248
  13. ↑ 13,0 13,1 13,2 Gregory, David (Director and Writer) (2000). Texas Chainsaw Massacre: The Shocking Truth (Documentary). Blue Underground.
  14. ↑ Smith, Joseph W. (2009). The Psycho File: A Comprehensive Guide to Hitchcock's classic shocker. McFarland & Company. p. 12. ISBN 978-0-7864-4487-8.
  15. ↑ „The Man Hollywood Trusts“. Texas Monthly. 17 t., Nr. 9. Austin, Texas: Genesis Park, LP. 1989. p. 185. ISSN 0148-7736.
  16. ↑ 16,0 16,1 Herrera Farías, José Andrés (2024-10-10). „The Texas Chain Saw Massacre (1974)“. Handbook of Texas Online. Texas State Historical Association.
  17. ↑ Bowen 2004, p. 17
  18. ↑ Armstrong, Kent Byron (2003). Slasher Films: An International Filmography, 1960 through 2001. McFarland & Company. p. 316. ISBN 978-0-7864-1462-8.
  19. ↑ 19,0 19,1 19,2 19,3 19,4 19,5 Farley, Ellen; Knoedelseder, William Jr. (1986). „The Chainsaw Massacres“. Cinefantastique. 16 t., Nr. 4/5. New York City: Fourth Castle Micromedia. pp. 28–44.
  20. ↑ 20,0 20,1 Bloom 2004, p. 3
  21. ↑ 21,0 21,1 Hansen, Gunnar (1985). „A Date with Leatherface“. Texas Monthly. 13 t., Nr. 5. Austin, Texas: Genesis Park, LP. pp. 163–4, 206. ISSN 0148-7736. Suarchyvuotas originalas 2024-01-14.
  22. ↑ Wood, Robin (1986). „5: The American Nightmare“. Hollywood from Vietnam to Reagan. Columbia University Press. p. 80. ISBN 978-0-231-05777-6.
  23. ↑ 23,0 23,1 23,2 Jaworzyn 2004, pp. 8–33
  24. ↑ Macor 2010, pp. 24–25
  25. ↑ 25,0 25,1 West, Richard (1974). „Scariest Movie Ever?“. Texas Monthly. 2 t., Nr. 3. Austin, Texas: Genesis Park, LP. p. 9. ISSN 0148-7736.
  26. ↑ Jaworzyn 2004, p. 30
  27. ↑ Rabin, Nathan (2008-06-08). „John Larroquette“. The A.V. Club. Chicago, Illinois: Onion, Inc. Suarchyvuotas originalas 2012-05-09. Nuoroda tikrinta 2012-05-12.
  28. ↑ Wright, Tracy (2023-01-16). „John Larroquette was paid in marijuana to narrate 'Texas Chainsaw Massacre,' talks 'Night Court' reboot“. Fox News.
  29. ↑ Pack, MM (2003-10-23). „The Killing Fields: A culinary history of 'The Texas Chainsaw Massacre' farmhouse“. The Austin Chronicle. Suarchyvuotas originalas 2011-06-29. Nuoroda tikrinta 2011-02-02.
  30. ↑ Staff (2004-06-10). „The calm, peaceful life of Leatherface“. CNN. Suarchyvuotas originalas 2004-06-11. Nuoroda tikrinta 2009-07-26.
  31. ↑ Hansen, Gunnar (Actor) (2008). The Texas Chain Saw Massacre audio commentary (DVD). Second Sight Films. Įvykis vyksta ties 0:04:20. „it was 110 degrees or whatever in the sun“
  32. ↑ Jaworzyn 2004, p. 63
  33. ↑ Triplett, Gene (2006-10-06). „First 'Chain Saw' madman remains fond of grisly role“. NewsOk/The Oklahoman. Suarchyvuotas originalas 2007-03-20. Nuoroda tikrinta 2008-11-22.
  34. ↑ Triplett, Gene (2006-10-06). „First 'Chain Saw' madman remains fond of grisly role“. NewsOk/The Oklahoman. Suarchyvuotas originalas 2007-03-20. Nuoroda tikrinta 2008-11-22.
  35. ↑ Freeland 2002, p. 241
  36. ↑ Weinstein, Farrah (2003-10-15). „'Chainsaw' Cuts Up the Screen“. Fox News. Suarchyvuotas originalas 2012-10-24. Nuoroda tikrinta 2008-07-12.
  37. ↑ Haines 2003, pp. 114–115
  38. ↑ Smith, Nigel M (2014-03-14). „SXSW: Tobe Hooper On Why Audiences Get 'Texas Chain Saw Massacre' Better Now Than When It Was First Released“. IndieWire. Suarchyvuotas originalas 2017-09-04. Nuoroda tikrinta 2017-09-03.
  39. ↑ Gayne, Zach (2014-03-18). „SXSW 2014 Interview: THE TEXAS CHAIN SAW MASSACRE Director Tobe Hooper Talks His Legacy of Unspeakable Horror“. Screen Anarchy. Suarchyvuotas originalas 2017-09-03. Nuoroda tikrinta 2015-10-15.
  40. ↑ Herrera Farías, José Andrés (2024-07-24). „The Gas Station“. Handbook of Texas Online. Texas State Historical Association. Suarchyvuota iš originalo 2024-07-25.
  41. ↑ Jaworzyn 2004, p. 33
  42. ↑ Bloom 2004, p. 6
  43. ↑ Halberstam, Judith (1995). Skin Shows: Gothic Horror and the Technology of Monsters. Duke University Press. p. 148. ISBN 978-0-8223-1663-3.
  44. ↑ Rockoff 2002, p. 42
  45. ↑ Bloom, John (2004). „They Came. They Sawed“. Texas Monthly.
  46. ↑ Bloom 2004, p. 5
  47. ↑ Bozman, Ron (Production manager) (2008). The Business of Chain Saw: Interview with Ron Bozman from The Texas Chain Saw Massacre (DVD). Dark Sky Films. Įvykis vyksta ties 0:11:40–0:16:25.
  48. ↑ Aronzyk, Melissa (2003-10-12). „A New Texas Chainsaw to Fire Up Blood Lust“. The Toronto Star.
  49. ↑ Savlov, Marc (1998-02-11). „The Texas Chainsaw Massacre“. The Austin Chronicle. Suarchyvuotas originalas 2011-07-11. Nuoroda tikrinta 2012-08-23.
  50. ↑ Bowen 2004, pp. 17–18
  51. ↑ „The Texas Chainsaw Massacre (1974) - Box Office Mojo“. Box Office Mojo. Suarchyvuotas originalas 2010-08-07. Nuoroda tikrinta 2012-08-23.
  52. ↑ 52,0 52,1 Cook 2000, p. 229
  53. ↑ „Halloween (1978) - Box Office Mojo“. Box Office Mojo. Suarchyvuotas originalas 2011-06-06. Nuoroda tikrinta 2012-08-23.
  54. ↑ Russo, John (1989). Making Movies: The Inside Guide to Independent Movie Production. Delacorte Press. p. 252. ISBN 978-0-385-29684-7.
  55. ↑ Worland 2006, p. 298
  56. ↑ Jaworzyn 2004, p. 40
  57. ↑ Vaughn, Stephen (2006). Freedom and Entertainment: Rating the Movies in an Age of New Media. Cambridge University Press. p. 58. ISBN 978-0-521-85258-6.
  58. ↑ Murphy, Mary (1974-11-20). „The Perils of a 'Chainsaw' star“. Los Angeles Times. p. F.13.
  59. ↑ Henry, Sarah (1976-02-12). „Mordbid 'Massacre' pulled off screen“. Ottawa Citizen. p. 3. Nuoroda tikrinta 2012-08-23.
  60. ↑ 60,0 60,1 Bowen 2004, p. 18
  61. ↑ „Case Study: The Texas Chain Saw Massacre“. British Board of Film Classification. Suarchyvuotas originalas 2012-10-19. Nuoroda tikrinta 2012-08-23.
  62. ↑ „Texas Chainsaw Massacre Rejected by the BBFC“. British Board of Film Classification. 1975-03-15. Suarchyvuotas originalas 2012-03-20. Nuoroda tikrinta 2012-08-23.
  63. ↑ Morgan, Diannah; Gaskell, Ed (2004). Creative titling with Final Cut Pro (iliustruotas leid.). The Ilex Press Ltd. p. 22. ISBN 978-1-904705-15-4.
  64. ↑ Clarke, Sean (2002-03-13). „Explained: Film censorship in the UK“. The Guardian. Suarchyvuotas originalas 2011-02-07. Nuoroda tikrinta 2012-08-23.
  65. ↑ „Entertainment: Texas Chainsaw Massacre released uncut“. BBC News Online. 1999-03-16. Suarchyvuotas originalas 2010-08-22. Nuoroda tikrinta 2012-08-23.
  66. ↑ „Screen 'video nasty' hits Channel 4“. BBC News Online. 2000-10-16. Suarchyvuotas originalas 2013-01-07. Nuoroda tikrinta 2012-08-23.
  67. ↑ „The Texas Chain Saw Massacre (Review 1)“. Australian Classification Board. 1975-06-01. Suarchyvuotas originalas 2012-03-05. Nuoroda tikrinta 2012-08-23.
  68. ↑ „The Texas Chain Saw Massacre (Review 2)“. Australian Classification Board. 1975-12-12. Suarchyvuotas originalas 2012-03-05. Nuoroda tikrinta 2012-08-23.
  69. ↑ „The Texas Chain Saw Massacre (Review 3)“. Australian Classification Board. 1981-07-01. Suarchyvuotas originalas 2012-03-05. Nuoroda tikrinta 2012-08-23.
  70. ↑ Australia Parliament (1984). Parliamentary Debates, Senate Weekly Hansard. Australian Authority. p. 776.
  71. ↑ Davis, Laura (2010-10-05). „The Texas Chainsaw Massacre (1974)“. The Independent. Suarchyvuotas originalas 2011-06-16. Nuoroda tikrinta 2012-08-23.
  72. ↑ Chibnall 2002, p. 16
  73. ↑ Bloom 2004, p. 7
  74. ↑ „Техасская резня бензопилой, кинопрокат – ИНОЕКИНО“. inoekino.com (rusų). Nuoroda tikrinta 2024-06-27.
  75. ↑ „Velvet Spoon – Teksańska masakra piłą mechaniczną“ (lenkų). Velvet Spoon Distribution. Suarchyvuotas originalas 2025-05-26. Nuoroda tikrinta 2025-05-26.
  76. ↑ „The Texas Chainsaw Massacre (1974) - Financial Information“. The Numbers. Nuoroda tikrinta 2024-11-08.
  77. ↑ 77,0 77,1 Ebert, Roger (1974-01-07). „The Texas Chainsaw Massacre“. Chicago Sun-Times. Suarchyvuotas originalas 2011-06-05. Nuoroda tikrinta 2008-05-31.
  78. ↑ Gross, Linda (1974-10-30). „'Texas Massacre' Grovels in Gore“. Los Angeles Times. p. 14 – per „Newspapers.com“.
  79. ↑ Ebert, Roger (1989). Roger Ebert's Movie Home Companion: Full-Length Reviews of Twenty Years of Movies on Video. Andrews McMeel Publishing. p. 748. ISBN 978-0-8362-6240-7.
  80. ↑ Berrigan, Donald B. (1974-11-17). „Texas Chainsaw Massacre (R)“. The Cincinnati Enquirer. Nuoroda tikrinta 2019-05-28.
  81. ↑ Macor 2010, p. 39
  82. ↑ Westbrook, Bruce (1992-01-19). „Films love to show off tawdry side of Texas“. Houston Chronicle. Suarchyvuotas originalas 2012-10-18. Nuoroda tikrinta 2009-05-09.
  83. ↑ Bitel, Anton. „The Texas Chain Saw Massacre“. Eye For Film. Suarchyvuotas originalas 2011-10-18. Nuoroda tikrinta 2010-10-09.
  84. ↑ Edmundson, Mark (1999). Nightmare on Main Street: Angels, Sadomasochism, and the Culture of Gothic. Harvard University Press. p. 22. ISBN 978-0-674-62463-4.
  85. ↑ Muir 2002 p. 17
  86. ↑ „Review of The Texas Chainsaw Massacre“. Empire. Suarchyvuotas originalas 2012-10-18. Nuoroda tikrinta 2010-09-18.
  87. ↑ Bowen 2004, pp. 16–17
  88. ↑ Tarantino, Quentin (2022). Cinema Speculation. W&N. p. 331.
  89. ↑ „The Texas Chain Saw Massacre“. Rotten Tomatoes. Fandango Media. Nuoroda tikrinta 2025-07-17.
  90. ↑ „The Texas Chain Saw Massacre“. Metacritic. Fandom, Inc. Nuoroda tikrinta 2025-07-17.
  91. ↑ „Texas Massacre tops horror poll“. BBC News Online. 2005-10-09. Suarchyvuotas originalas 2011-02-24. Nuoroda tikrinta 2008-07-09.
  92. ↑ Kerekes, David; Slater, David (2000). See No Evil: Banned Films and Video Controversy (iliustruotas leid.). Headpress. p. 374. ISBN 978-1-900486-10-1.
  93. ↑ Gleiberman, Owen (2009-08-06). „Texas Chainsaw Massacre: The template for modern horror“. Entertainment Weekly. Suarchyvuotas originalas 2011-01-08. Nuoroda tikrinta 2009-08-09.
  94. ↑ Zoglin, Richard (1999-08-16). „Cinema: The Predecessors: They Came from Beyond“. Time. Suarchyvuotas originalas 2011-02-21. Nuoroda tikrinta 2010-04-08.
  95. ↑ McIntosh, Lindsay (2006-08-19). „The frighteners“. The Times. Suarchyvuotas originalas 2011-08-09. Nuoroda tikrinta 2009-08-24.
  96. ↑ Magistrale, Tony (2005). Abject Terrors: Surveying the Modern and Postmodern Horror Film. Peter Lang. p. 153. ISBN 978-0-8204-7056-6.
  97. ↑ Jicha, Tom (1991-10-31). „Eek! Now There's A Hall Of Fame For Horror Films“. South Florida Sun-Sentinel. Suarchyvuotas originalas 2013-07-23. Nuoroda tikrinta 2012-09-01.
  98. ↑ Morris, Sophie (2008-10-31). „The Texas Chain Saw Massacre (18)“. The Independent. Suarchyvuotas originalas 2011-02-10. Nuoroda tikrinta 2009-08-24.
  99. ↑ Schechter, Harold; Everitt, David (2006). The A to Z Encyclopedia of Serial Killers (revised, illustrated leid.). Simon & Schuster. p. 232. ISBN 978-1-4165-2174-7.
  100. ↑ Null, Christopher (2003-11-22). „The Texas Chain Saw Massacre (1974)“. FilmCritic.com. Suarchyvuotas originalas 2012-03-24. Nuoroda tikrinta 2008-07-08.
  101. ↑ Sumner, Don (2010). Horror Movie Freak (iliustruotas leid.). Krause Publications. p. 109. ISBN 978-1-4402-0824-9.
  102. ↑ Ascher-Walsh, Rebecca (2000-11-03). „The Texas Chainsaw Massacre (1974)“. Entertainment Weekly. Suarchyvuotas originalas 2011-06-06. Nuoroda tikrinta 2008-12-26.
  103. ↑ Paul, Zachary (2017-07-22). „40 Years Later and 'The Hills Still Have Eyes'“. Bloody Disgusting. Nuoroda tikrinta 2018-09-17.
  104. ↑ Robb, Brian (2005). Ridley Scott. Pocket Essentials. p. 37. ISBN 978-1-904048-47-3.
  105. ↑ Biodrowski, Steve (2008-09-20). „Alien Revisited: An Interview with Ridley Scott“. Cinefantastique. Suarchyvuotas originalas 2011-03-11. Nuoroda tikrinta 2010-04-09.
  106. ↑ Dicker, Ron (2008-09-15). „Aja reflects on Mirrors, his life as a director“. Houston Chronicle. Suarchyvuotas originalas 2012-10-18. Nuoroda tikrinta 2009-05-09.
  107. ↑ Wood, Jennifer M. (2014-10-21). „11 Things You Didn't Know About The Texas Chainsaw Massacre“. Esquire. Nuoroda tikrinta 2018-09-24.
  108. ↑ Spencer, Megan (2003-11-25). „The Texas Chainsaw Massacre“. ABC. Suarchyvuotas originalas 2010-11-14. Nuoroda tikrinta 2008-08-23.
  109. ↑ „Empire: The Greatest Films of All Time (200–101)“. Empire. Suarchyvuotas originalas 2012-01-20. Nuoroda tikrinta 2009-02-20.
  110. ↑ „The 50 Greatest Independent Films - The Texas Chain Saw Massacre“. Empire. Suarchyvuotas originalas 2012-02-04. Nuoroda tikrinta 2011-02-24.
  111. ↑ „Future's Total Film reveals "Greatest Horror Movie Ever"“. Future plc. 2010-09-29. Suarchyvuotas originalas 2011-05-24. Nuoroda tikrinta 2010-10-10.
  112. ↑ Heritage, Stuart (2010-10-22). „The Texas Chainsaw Massacre: No 14 best horror film of all time“. The Guardian. Suarchyvuotas originalas 2010-10-25. Nuoroda tikrinta 2010-10-26.
  113. ↑ „The 100 Best Horror Movies of All Time“. Variety Magazine. 2024-10-09. Nuoroda tikrinta 2024-10-13.
  114. ↑ „The Texas Chainsaw Massacre 2 – SE Film (DVD)“. Australian Classification Board. Suarchyvuotas originalas 2011-04-05. Nuoroda tikrinta 2008-06-02.
  115. ↑ Jaworzyn 2004, p. 188
  116. ↑ Maltin, Leonard (2000). Leonard Maltin's Movie and Video Guide. Signet. p. 1400. ISBN 978-0-451-20107-2.
  117. ↑ Maçek, J. C. III (2013-02-05). „No Texas, No Chainsaw, No Massacre: The True Links in the Chain“. PopMatters. Suarchyvuotas originalas 2013-02-08. Nuoroda tikrinta 2013-02-09.
  118. ↑ Maçek, J. C. III (2013-02-05). „No Texas, No Chainsaw, No Massacre: The True Links in the Chain“. PopMatters. Suarchyvuotas originalas 2013-02-08. Nuoroda tikrinta 2013-02-09.
  119. ↑ Zimmerman, Samuel (2012-02-27). „Date shifts for Sinister and Texas Chainsaw Massacre 3D“. Fangoria. Suarchyvuotas originalas 2012-11-01. Nuoroda tikrinta 2012-03-11.
  120. ↑ Miska, Brad (2017-06-30). „We Have the Official 'Leatherface' Release Date! (Exclusive)“. Bloody Disgusting. Suarchyvuotas originalas 2017-10-31. Nuoroda tikrinta 2017-10-31.
  121. ↑ „Review: From hippies to hipsters, 'Texas Chainsaw' is back“. The Independent. 2022-02-18. Suarchyvuota iš originalo 2022-06-20. Nuoroda tikrinta 2022-02-18.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ž • A • R
Kruvinosios skerdynės Teksase
Filmi
Originali serija
Perdirbiniai
Kompiuteriniai žaidimai
Veikėjai
Kita

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kruvinosios_skerdynės_Teksase_(1974_filmas)&oldid=7669868"