Tekstologija
Tekstologija (lot. textum 'žodžių ryšys' + gr. logos 'žodis, sąvoka, mokslas') – humanitarinių mokslų disciplina, nustatanti ir skelbianti kultūros, religijos, mokslo atžvilgiu svarbių veikalų patikimus tekstus.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmieji tekstologai buvo Aleksandrijos muziejaus tyrėjai, atlikę kritinį Homero ir kitų klasikinių graikų kūrėjų darbų nuorašų palyginimą, nustatę jų kanoninius tekstus. Humanistai ir racionalistai kėlė klausimą dėl antikos literatūros ir ypač Biblijos autentiškumo ir tai padarė įtaką tam, kad Renesanso epochoje suklestėjo teksto kritika, o vėliau – lyginamasis istorinis metodas, kurį tobulindamas vokiečių tekstologas K. Lachmanas (1793–1851) pateikė nuorašų genealogijos sudarymo ir teksto archetipo rekonstrukcijos gaires (vadinamąją stemų teoriją).[1]
Tikslai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tekstologija kuria bendrąsias mokslinio redagavimo nuostatas. Taikant filologinius ir istorinius metodus įvairiais atžvilgiais nagrinėjami rankraščiai, spausdinti leidiniai ir kiti rašytiniai šaltiniai: analizuojama jų kilmė, nustatoma autorystė, tiriama struktūra, kalbinės ir žanrinės ypatybės. Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio labiausiai tarptautiniu mastu pripažinta reliatyvistinė anglų ir amerikiečių tekstologija atsisako tradicinio tekstologijos tikslo pateikti vieną geriausią veikalo tekstą ir, taikydama skaitmenines galimybes, yra linkusi į kelių redakcijų lygiagretųjį publikavimą.[1]
Tyrimų sritys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindinis dėmesys telkiamas į paleografines ypatybes, variantus ir perrašymo (rinkimo) klaidas, kurių nagrinėjimas leidžia suprasti tekstų chronologiją ir tarpusavio ryšius, įgalina spręsti apie jų autentiškumą, atstatyti pirminius neišlikusius variantus. Šiuolaikinė literatūros tekstologija analizuoja apmatus, juodraščius ir autorines redakcijas, aiškinasi veikalo genezę, kūrybos dėsningumus (vadinamoji genetinė kritika). Tarpdalykiniai tyrimai nukreipti į literatūros prigimties, sklaidos, socialinių funkcijų, civilizacinės reikšmės, semiologinių sistemų sąveikos ir teksto teorijos problemas. Praktinis tekstologijos darbo vaisius – kritiniai ir dokumentiniai leidimai, aptariantys tekstų istoriją, šaltinių ypatybes ir skirtumus, pateikiantys įvairius komentarus.[1]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 P. Subačius (2013-06-03, red. 2019-01-11). T. Paulauskytė (red.). „Tekstologija“. VLE. Nuoroda tikrinta 2025-03-29.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba)