Teisinė emancipacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Teisinė emancipacija ((lot. emancipatio - emancipacija, iš emancipare - išlaisvinti asmenį nuo teisinės priklausomybės) – nepilnamečio, sulaukusio 16 metų, pripažinimas visiškai veiksniu (teisiškai emancipuotu) teismo tvarka (LR CK 2.9 str.).

Nepilnametis gali būti pripažintas visiškai veiksniu esant visoms išvardytoms sąlygoms:

  • nepilnametis yra sulaukęs 16 metų;
  • tėvai, globos institucijos, rūpintojas ar pats nepilnametis paduoda pareiškimą dėl emancipacijos;
  • egzistuoja pakankamas pagrindas leisti nepilnamečiui savarankiškai sudaryti visus sandorius;
  • yra nepilnamečio sutikimas.

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teisinė emancipacija didesnę reikšmę įgyja esant vis labiau dinamiškiems visuomeniniams santykiams, greičiau bręstant vaikams, siekiant jiems patiems tiesiogiai be jokių tarpininkų, atstovų (tėvų, globėjų) dalyvauti teisiniuose santykiuose, kai gali būti įgyjamos teisės bei prisiimamos teisinės pareigos, kylant teisinei atsakomybei. Tai aktualu ypač užsiimant ūkine veiklą, turint verslą, jį kuriant, plėtojant, tampant savarankišku ūkio subjektu, verslininku, norint turėti savo sąskaitą kredito įstaigose ir laisvai disponuoti savo nuosavybe, turtu, sudaryti teisinius sandorius (pasirašyti ir vykdyti sutartis, nevaržomai disponuoti savo lėšomis ir kt.).