Teisė į darbą
Teisė į darbą - žmogaus teisė pasirinkti (turėti) darbą, profesiją, teisė į apsaugą nuo nedarbo.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Charles Fourier, kritikuodamas abstrakčias teises, iškeltas Prancūzų revoliucijos, pirmasis įvardijo subjektinę teisę į darbą.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija teisę į darbą numatė kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių.
TSRS įstatymai numatė ne tik teisę į darbą, bet ir pareigą dirbti.
Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
LR Konstitucija neįvardija teisės į darbą, tačiau ši netiesiogiai išplaukia kaip galimybė pasirinkti darbą[1]:
48 straipsnis
Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Asmenys teisę į darbą įgyvendina tiesiogiai sudarydami darbo sutartis su darbdaviais arba tarpininkaujant įdarbinimo tarnyboms (LR darbo kodeksas, 86 str.)[2].
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ LR Konstitucija
- ↑ LR darbo kodeksas (2009-12-21 redakcija)
|
Šis su teise susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |