Teisė į darbą

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Teisė į darbą - žmogaus teisė pasirinkti (turėti) darbą, profesiją, teisė į apsaugą nuo nedarbo.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Charles Fourier, kritikuodamas abstrakčias teises, iškeltas Prancūzų revoliucijos, pirmasis įvardijo subjektinę teisę į darbą.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija teisę į darbą numatė kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių.

TSRS įstatymai numatė ne tik teisę į darbą, bet ir pareigą dirbti.

Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

LR Konstitucija neįvardija teisės į darbą, tačiau ši netiesiogiai išplaukia kaip galimybė pasirinkti darbą[1]:

48 straipsnis

Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.

Asmenys teisę į darbą įgyvendina tiesiogiai sudarydami darbo sutartis su darbdaviais arba tarpininkaujant įdarbinimo tarnyboms (LR darbo kodeksas, 86 str.)[2].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. LR Konstitucija
  2. LR darbo kodeksas (2009-12-21 redakcija)