Tautinis stilius

Vila Zakopanėje su aukštais frontonais, tradicine drožyba

Jaroslavlio stotis Maskvoje, perteikianti senosios Rusios tradiciją

Židinys su tautine simbolika Karininkų ramovėje Kaune

Barokas su stilizuotu tautodailės dekoru Muzikinio teatro fasade Kaune

Tautinis stilius – idėjinės ir kūrybinės tendencijos, išryškėjusios Europos šalių kultūroje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje, ypač pasireiškusios architektūroje ir dailėje. Prarado aktualumą XX a. antroje pusėje dėl įsivyravusio kosmopolitizmo, kuris nepaisė tautinės kultūros tradicijų.

Istorija

Buvo aktualiausios dvi šio stiliaus pakraipos: simbolinė romantinė (nacionalinis romantizmas) ir buitinė realistinė. Buvo pagrįstas nacionalinės savimonės raida, tam tikrai šaliai būdingomis formomis ir sąmoningai perteikiantis tautines, o kartais net nacionalistines idėjas. Savitas, tautinis stilius plito kolonizuotų ir nacionalinę nepriklausomybę išsikovojusių tautų, besikuriančių valstybių mene ir kultūroje. Buvo neatsiejamas nuo kylančios nacionalinės sąmonės, augančio susidomėjimo istorija ir senosiomis tradicijomis. Vien praeities raštų panaudojimo nepakako, kad būtų galima įtvirtinti savo išskirtinį stilių – tam reikėjo ir politinio veiksnio.

Pastangos sukurti tautinį stilių reiškėsi beveik visoje Europoje, ypač Vokietijoje ir Vidurio bei Rytų Europoje: Čekijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Skandinavijoje, Rusijoje ir Lenkijoje, taip pat ir už jos ribų (pvz., JAV, Japonijoje ir Turkijoje). Pasak istorikų, poreikis ieškoti nacionalinio stiliaus atsirado arba mažose šalyse, išgyvenančiose jų nepriklausomybės lūžio tašką (Katalonijoje, Airijoje), arba šalyse, kurios siekė vaidinti didesnį vaidmenį, nei iš tikrųjų atliko (Vokietijoje, Rusijoje).

Vaizduojamosios dailės kūriniai atspindėjo tautos istorijos įvykius, legendas, vietinius kraštovaizdžius. Įvairiomis formomis kurti tautinės kultūros puoselėtojų portretai. Stilizuoti liaudies meno (dažniausiai ornamentikos) motyvai buvo derinami su realizmo, art nouveau, postimpresionizmo raiškos priemonėmis. Taikomojoje dailėje ir architektūroje bandyta derinti liaudies meno kūrybą ir architektūros formas bei dekorą. Tautinio savitumo paieškos mene, nacionalinio romantizmo estetika, vadovaujantis valstybės ideologija kūrė rusiškąjį stilių. Jo vėlyvoji atmaina susiklostė veikiama ir ikikrikščioniškosios Rusios kultūros, ir moderno stilistikos (pvz., Jaroslavlio geležinkelio stotis (Maskva), vaizduojama rublio monetoje). Lenkijoje išgarsėjo Zakopanės stilius, kurio iniciatorius ir teoretikas – nuo Kražių kilęs Stanislovas Vitkevičius. Zakopanės regione statyti Tatrų kalniečių mediniai namai su aukštais frontonais, drožinėtais prieangiais ir verandomis (vila „Po kėniais“).

Po Pirmojo pasaulinio karo naujai susikūrusių valstybių tautinio stiliaus idėjos paveikė ir Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, JAV dailę. Tuo laikotarpiu šios tendencijos patyrė ir art deco įtaką, taikyti neoklasicizmo, regionalizmo principai.

Lietuvoje

Tautinio stiliaus tendencijos Lietuvoje formavosi XX a. pirmoje pusėje. Dailėje vyravo istorinės temos, buvo naudojama valstybinė ir nacionalinė simbolika, tautodailės ornamentai. Liaudies architektūros formos su tradiciniais elementais sukūrė tautinį stilių architektūroje: mūrinis Tulpės kooperatyvo namas Kaune (1925, arch. Antanas Macijauskas), įgavęs medžio faktūrai būdingą ornamentiką, medinė Kyburių bažnyčia apvaliais kampais Pasvalio rajone (1927, arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis). Papildant baroką tautodailės dekoro elementais, rekonstruoti Valstybės teatro rūmai (dabar Kauno muzikinis teatras), iškilo „Ragučio“ pastatas Kaune (abu 1925, arch. Vladimiras Dubeneckis, Mykolas Songaila).

Tarpukaryje statytuose modernizmo architektūros pastatuose sukurti reprezentaciniai interjerai, turintys tautinio stiliaus bruožų. Jie ypač buvo pastebimi laikinąja sostine tapusiame Kaune: Centrinis paštas (1932, arch. Feliksas Vizbaras), Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (1938, arch. V. Landsbergis‑Žemkalnis). Pvz. projektuojant Karininkų ramovės (1937, arch. Stasys Kudokas, Kazys Kriščiukaitis) interjerus, daugelio patalpų dekorui kurti buvo skelbiami architektūriniai konkursai su rekomendacija kurti „lietuviškame charakteryje, naudojant lietuvišką medžiagą - lietuviškus motyvus kaip balduose, taip dekoravime, o jei galima, tai ir pačioje vidaus konstrukcijoje“.

Prie lietuviško įvaizdžio sklaidos prisidėjo kūrėjai, apipavidalinę šalies paviljonus pasaulinėse parodose. Monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės tautinio stiliaus darbų sukūrė Gerardas Bagdonavičius, Mstislavas Dobužinskis, Adomas Galdikas, Petras Kalpokas, Jonas Prapuolenis, Bronius Pundzius.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu kūrėjų tautinės ambicijos buvo varžomos, verčiant perimti socialistinio realizmo principus, paklusti standartizuotai primestos santvarkos estetikai.