Tauragės mūšis (1941)

Tauragės mūšis
Priklauso: Antrasis pasaulinis karas Operacija "Barbarosa"
Tauragės gaisras 1941 m. mūšio metu
Data 1941 m. birželio 22 d. Vieta Tauragė, SSRS okupuota Lietuva Rezultatas Vokietijos pergalė
Konflikto šalys
Trečiasis reichas	Sovietų Sąjunga
Vadovai ir kariniai vadai
	Pavelas Bogaičiukas Leontijus Golovkinas
Pajėgos
Apie 10 tūkst. karių, apie 50 tankų	~5 tūkst. karių
Nuostoliai
Sugriauta arba sudegė didžioji Tauragės miesto pastatų dalis, nukentėjo daug civilių

Tauragės mūšis – 1941 m. birželio 22 d. pirmoje dienos pusėje vykusios trumpos Vokietijos (Trečiojo Reicho) ir Sovietų Sąjungos karinių pajėgų kautynės dėl Tauragės miesto, vienas pirmųjų Antrojo Pasaulinio karo mūšių Lietuvos teritorijoje.

Priešistorė

Po 1940 m. vasarą SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos Tauragės miestas atsidūrė SSRS ir Vokietijos pasienyje. 1941 m. birželio viduryje prasidėjo pasienio neramumai, vykdavo susišaudymai iš abiejų pusių. Sovietų pasieniečiai, tvirtindami sienos ruožų dalis, iš rąstų statė bunkerius. Toks stipriai įtvirtintas bunkeris buvo pastatytas greta tilto per Ežeruonos upelį, Požerūnų kaime. Prie sienos iškasti dviejų linijų prieštankiniai grioviai. Prieštankiniai grioviai nebuvo ištisiniai, dauguma kasti įkalnėse. Vokiečiai šiuos įtvirtinimus propagandiniame pranešime pateikė kaip labai stiprius. Apie birželio 18 d. Rygos–Tilžės plentą saugojusią 1-ąją Plikiškės užkardą NKVD papildomai sustiprino. Po 1941 m. birželio 14-osios TASS’o pranešimo, neigusio karo su Vokietija galimybę, į DVRA 11-ąją armiją buvo atsiųsta didelė grupė Raudonosios armijos Vyriausiosios politinės valdybos aukšto rango politrukų, kurie birželio 21 d. vakare visuose daliniuose surengė pokalbius su karininkais ir kareiviais, atkakliai tvirtindami, jog jokio karo nebūsią ir sklindą tik provokaciniai gandai. Po to buvo įsakyta susilaikyti nuo prieštankinio minavimo Tauragės kryptyje. Istoriko Jono Arvasevičiaus dokumentinėje apybraižoje „1418 dienų mūšiuose“ (1973 m.) pateikiama informacija apie 125-osios šaulių divizijos karinius veiksmus pirmosiomis karo dienomis. Birželio 21 d., apie 24 valandą, divizijos vadas P. Bogaičiukas gavo įsakymą, reikalaujantį nutraukti karininkų šeimų evakuaciją, iš ryto pašalinti iš pozicijų baterijas ir minuoti gynybinius ruožus, baigti „paniką“.

Mūšio eiga

Tauragė tapo vienu pirmųjų miestų, per kuriuos į SSRS teritoriją įsiveržė Vermachto armijų grupės „Šiaurė“ daliniai. Prasidėjus karui vokiečių artilerija pirma apšaudė pasienio užkardas ir miestą, tai truko apie dvi valandas. Apšaudymas vyko iš Lauksargių. Lygiai 6 valandą vokiečių tankai kirto SSRS sieną. Per Tauragę puolė Vermachto 4-tos tankų grupės 1-oji tankų divizija. 50-ties tankų grupė su pėstininkais miestą pasiekė po kelių valandų nuo karo pradžios, birželio 22 d. apie 9 val. ryto. Dalis šios grupės miško keliais prasiveržė į rytus ir užėmė Gaurę. Vokiečių puolimui priešinosi sovietų pasieniečiai užkardose ir DVRA 11-ojo šaulių korpuso 125-osios šaulių divizijos kariai, saugoję Rygos–Tilžės plentą (vadas generolas majoras Pavelas Bogaičiukas). Divizija turėjo saugoti kelią į Šiaulius ir geležinkelį iš Tilžės. Dar 1941 m. birželio 19 d. buvo dislokuota 40 km nuo Pagramančio iki Tauragės prie Jūros upės krantų, toliau Dacijonų, Drutaviškės, Burbiškės. Divizijai buvo priskirtas 51-asis artilerijos pulkas (vadas – papulkininkis Janas Sinkevičius). 106-ojo Tauragės pasienio būrio štabas buvo Tauragės pilyje, būriui vadovavo papulkininkis Leontijus Golovkinas. 106-ąjį pasienio būrį sudarė 1–5 užkardos, kuriuose dislokuoti 2097 kariai. Tauragės rajone buvo dislokuota ir dalis 105-to Kretingos pasienio būrio užkardų (būrį sudarė 2096 kariai, vadas majoras Bočarovas, štabas – Kretingoje).

DVRA 8-osios armijos vadas apie 7 val. ryto išleido pirmąjį kovinį įsakymą, kuriame, įvertinęs nelabai aiškią padėtį, numatė galimą vokiečių prasiveržimą Tauragės–Šiaulių kryptimi ir įsakė 11–ajam šaulių korpusui ne tik išsilaikyti užimamose pozicijose, bet ir atsiimti jau prarastas pozicijas pasienyje ir būti pasirengusiems kartu su tankų bei motorizuotais daliniais suduoti kontrasmūgį Tauragės kryptimi. Visi junginiai bei daliniai buvo pakelti aliarmo tvarka. Netoli sienos buvusių divizijų pagrindinės pajėgos iš nuolatinių dislokacijos vietų ar vasaros stovyklų išžygiavo į nurodytas gynybos pozicijas, kurios dažnai buvo gana toli nuo dislokacijos vietų, dėl ko į vakarus žygiavusieji sovietų daliniai neretai susidurdavo su puolančiais vokiečiais dar nepasiekę nurodytų pozicijų, kas leidžia manyti, kad sovietų armijų vadai tą rytą dar nebuvo suvokę padėties sudėtingumo ir maršais sienos link tiesiog alino savo divizijų jėgas.

Pirmąją karo dieną nuo 7.40 val. iki 8 val. raudonarmiečiai atlaikė tankais remiamo vokiečių 56-ojo motorizuoto korpuso puolimą, prie kurio prisidėjo ir aviacija. Pasienio ruože vietomis atlaikė 8 valandų priešo ataką, tačiau buvo priversti trauktis. Kai kur teigiama, kad vokiečiai sovietų pasipriešinimą pralaužė apie 10 val., kitur nurodoma, kad apie pietus sovietų pagrindinės karinės pajėgos apleido miestą. Kai kuriuose vokiečių šaltiniuose nurodoma, kad Tauragė buvo užimta po valandos trukmės mūšio, apie 6:30, nors ši informacija greičiau taikytina tik vokiečių prasiveržimui į miesto šiaurinę dalį patvirtinti arba tiesiog yra netiksli arba skirta birželio 27 d. paskelbtam vokiečių propagandiniam pranešimui.

1941 m. sugriovimai Tauragėje

Viešai prieinamuose šaltiniuose yra tik nedideli mūšio aprašymai. Vokietijos puolimas Tauragės apylinkėse dislokuotiems Raudonosios Armijos daliniams buvo netikėtas, todėl suformuoti stipraus gynybos fronto jiems nepavyko. Nepaisant to, sovietų pajėgoms pavyko pasipriešinti priešakinių Vokietijos pajėgų judėjimui ir, greičiausiai, susprogdinti pietinėje miesto dalyje buvusį 1934 m. pastatytą Vytauto Didžiojo plento tiltą per Jūros upę. Su pasipriešinimu susidūrę vokiečiai, greitai sutelkę artileriją, surengė intensyvų miesto apšaudymą. Buvęs 657-to šaulių pulko štabo viršininkas Nikolajus Zemlianskis:

„Pulko vadas įsakė inžinerinės tarnybos viršininkui vyresniajam leitenantui Sergėjui Šilovui su pionierių būriu susprogdinti iš vakaro užminuotą Jūros tiltą… Tiltas ir kitos vietovės priešo buvo smarkiai apšaudomos iš kulkosvaidžių. Vykdydamas šią užduotį, S. Šilovas ir beveik visi būrio kovotojai žuvo“.

Prieš karo pradžią vokiečių žvalgai ištyrė pagrindinius svarbius Raudonosios armijos dislokacijos karinius taškus Tauragės mieste. Pradėjus apšaudyti miestą pirma buvo apšaudoma pilis, geležinkelio stotis, geležinkelio keliai, įranga, įtvirtinimai Jūros upės pakrantėje, Šaulių rūmai, pėstininkų kareivinės Vytauto gatvėje, artilerijos bataliono keturių aukštų pastatas, artilerijos baterija prie Oko miško ir plentas į Šiaulius. Vokiečiai puolimo veiksmams koordinuoti naudojo žvalgybinį lėktuvą, jo pagalba buvo sunaikinta rusų artilerija. Prasidėjus apšaudymams pirma buvo atakuojami SSRS NKVD 106-tojo pasienio būrio ir DVRA 125-osios šaulių divizijos štabai, įsikūrę Tauragės pilyje. Sprogstančios kariškių kuro talpos, buvusios pilies kieme, pažeidė ne tik pilies bokštą, o ir Tauragės ligoninę. Pirmojo apšaudymo metu išsprogdinti, sudeginti Respublikos, Bažnyčių gatvių kampe stovėję namai, kuriuose gyveno daug sovietų kariškių, šeimos, buvo kepykla. Apšaudymo metu mieste kilo gaisras. Sudegė daug pastatų, apskrities valdybos pastatas, pastatai aplink turgaus aikštę, katalikų bažnyčia, mažoji sinagoga.

1941 m. gaisras Tauragėje

Sovietų kariams susprogdinus plento tiltą, vokiečiai į miestą įsiveržė per Jūros upę persikėlę piečiau Tauragės buvusiu geležinkelio tiltu. Intensyvus mūšis trumpai aprašytas Vermachto 41-ojo motorizuotojo armijų korpuso štabo žurnale 1941 m. birželio 22 dieną:

„Miestas priešo atkakliai ginamas. Priešas sustiprino artilerinę ugnį.“; „Tauragėje vyksta kova už [kiekvieną] namą. Priešas kovoja atkakliai ir suktai, šaudo iš pasalų.“

Prasidėjus puolimui, iš bunkerio, įrengto Jūros upės krante, Prezidento gatvėje, sovietai apšaudė puolančius vokiečius, Švč. Trejybės bažnyčios bokšte buvo įsitaisęs raudonarmietis snaiperis. Prezidento gatvėje apšaudant bunkerį buvo sunaikinta daug aplinkinių gyvenamųjų namų, o pataikęs į bažnyčios bokštą sviedinys uždegė bažnyčią. Bunkerio įgulą vokiečiai sunaikino, įmetę į jį granatą.

Siekdama stabdyti vokiečių puolimą rusų artilerija mėgino apšaudyti Rygos–Tilžės plentą, tačiau apie pietus jos ugnis nutilo. Tik vėliau nuo Skaudvilės iš Šiaulių aerodromo atskrido 3 sovietiniai lėktuvai, kurie skrido Tilžės link, tačiau vokiečių priešlėktuvinė artilerija privertė juos grįžti į rytus.

Tauragiškis Vilius Bendikas pasakojo, kad prasidėjus vokiečių artilerijos apšaudymui Papušynio skersgatvio gyventojai atsitraukė į miesto pakraštį. Iš ten matėsi kovos veiksmai mieste, iš pradžių Skaudvilės link masiškai, vėliau pavieniui traukęsi Raudonosios armijos kariai. Daugelis jų bėgo beginkliai ar nespėję visiškai apsirengti.

Vermachto kariai Tauragės apylinkėse (prie Beigeriškių tilto), 1941 m. birželis

Per kautynes žuvę vokiečių kareiviai laikinai buvo palaidoti prie tilto.

Traukiantis Šiaulių link 125-osios šaulių divizijos vadas generolas majoras Pavelas Bogaičiukas tarpiniuose ruožuose mėgino organizuoti nuolatinę gynybą, bet jo pastangos didelio pasisekimo neturėjo. Raudonarmiečiai neretai pakliūdavo į apšaudymus, prie Skaudvilės vyko tankų mūšis. Su kariškiais traukėsi ir likę gyvi pasieniečiai. Iš 2000 raudonarmiečių ir vadų, buvusių pasienio dalinyje birželio 22 d., besitraukiant beliko šiek tiek daugiau nei 300. Teigiama, kad Skaudvilės kryptimi miškuose išsilaikė visą parą 749-asis ir 657-asis divizijos pulkai, vėliau buvo apsupti ir neteko 40 nuošimčių karių. 1941 m. birželio 23 d. prie Norkiškės vyko kautynės, kuriose iki karo Norkiškės Rakausko dvare įsikūręs 125-osios šaulių divizijos atskirasis žvalgybos 165-asis batalionas, turėjęs tankų, motociklininkų, šarvuočių kuopas, neteko apie 17 karininkų ir pusšimčio kareivių.

Mūšio vaizdų įamžinimas

Tauragės katalikų bažnyčia po 1941 m. mūšių

Miesto gyventojo Romo Edvino Šilerio (vok. Romas Edwin Schiller) teigimu, jau pirmą karo dieną į vokiečių užimtą jo gimtąjį miestą atvyko Vokietijos savaitinės kino kronikos „Die Deutsche Wochenschau“ filmavimo grupė. Dėl dramaturgijos vokiečių filmavimo grupė padegė Romo senelės namą Stoties gatvėje.

Teigiama, kad 1941 m. liepos 2 d. pasirodžiusio Vokietijos kino kronikos žurnalo „Die Deutsche Wochenschau“ (Nr. 565) 6-ąją minutę rodomi degantys neįvardyto Lietuvos miesto namai. Neatmestina galimybė, kad šioje serijoje ir kitose, parodančiose Lietuvos užėmimą, t. y. „išvadavimą iš bolševikinio jungo“, kaip skelbė „Wochenschau“ diktorius, bent dalis rodomų degančių pastatų galėjo būti nufilmuoti vokiečių okupuotoje Tauragėje.

1941 m. birželio 22 d. arba pirmomis dienomis po to nežinomas vokiečių karys, važiuodamas dešine kelio puse, kino kamera nufilmavo sugriautos Tauragės vaizdą, kiek jo buvo matyti į kairę pusę. Vokiečiai vietoje susprogdinto plento tilto ties įvažiavimu į miestą operatyviai pastatė du laikinus siauresnius tiltus, tačiau dėl jų riboto pralaidumo karinės technikos judėjimas sulėtėdavo. Dėl didelio svorio tankai ir kita sunkioji karinė technika per tiltus turėjo važiuoti lėtai ir po vieną. Kino kamera užfiksavo kelyje prieš Tauragę stovinčią mašinų koloną, toliau filmuotoje medžiagoje įamžinti miesto griuvėsiai. Daugiau filmuotų vaizdų iš šios privačios kino juostos galima pamatyti vokiečių agentūros „Agentur Karl Höffkes“ tinklalapyje.

Literatūra

• Dingusi Tauragė 1939–1945 m., Tauragės krašto muziejus „Santaka“, 2020, ISBN 978-609-96066-8-2
• Jegelevičius, Sigitas, Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo frontas Lietuvos teritorijoje 1941 metų birželį, Karo archyvas
• Jeversches Wochenblatt, Folge 179 vom 2.August 1941, Seite 3 (gleichlautend auch Ostfr. Tageszeitung vom 27.Juli 1941)
• Karo pradžia, arba viena Tauragės savaitė, Tauragės kurjeris, 2011 06 23
• Romas Edwin Schiller. Ein Salzburger als „Vokietukas“. Annaberger Annalen. 19 (2011)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.