Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas
| Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas International Committee of the Red Cross Comité international de la Croix-Rouge | |
 | |
| Santrumpa | TRKK, ICRC, CICR |
|---|---|
| Įkurta | 1863 m. vasario 17 d. |
| Įkūrėjas | Henri Dunant |
| Tipas | Tarptautinė nevyriausybinė organizacija |
| Tikslas | Apsaugoti ginkluotų konfliktų aukas ir teikti joms pagalbą |
| Būstinė | Ženeva, Šveicarija |
| Prezidentas | Mirjana Spoljaric Egger |
| Holdingas | Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimas |
| Biudžetas | CHF 1576,7 mln. (2016)[1] |
| Darbuotojų | 15 448 (2016)[1] |
| Svetainė | www |
| Pastabos | Nobelio taikos premija (1917, 1944, 1963) |
Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas (TRKK, angl. International Committee of the Red Cross, ICRC; pranc. Comité international de la Croix-Rouge, CICR) – tarptautinė nevyriausybinė organizacija, įsikūrusi Ženevoje, Šveicarijoje.[2] Įsteigta 1863 m. šveicarų humanitaro Anri Diunano iniciatyva. Kartu su Tarptautine Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacija (IFRC) ir 191 nacionaline draugija priklauso Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimui.[3] Atliko svarbų vaidmenį kuriant karo taisykles ir skatinant humanitarines normas.[4]
Komitetas stebi, kaip kariaujančios šalys laikosi 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos (Konvencija dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo, Konvencija dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūroje padėties pagerinimo, Konvencija dėl elgesio su karo belaisviais ir Konvencija dėl civilių apsaugos karo metu), organizuoja sužeistųjų slaugą ir priežiūrą mūšio lauke, prižiūri elgesį su karo belaisviais, padeda ieškoti dingusių asmenų ginkluoto konflikto metu, organizuoja civilių gyventojų apsaugą ir globą, tarpininkauja tarp kariaujančių šalių.[5]
Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus ratifikavusios valstybės (signatarės) suteikė komitetui įgaliojimus apsaugoti tarptautinių ir vidaus ginkluotų konfliktų aukas. Tai apima sužeistuosius, belaisvius, pabėgėlius ir nekombatantus, įskaitant civilius.[6] Karo teisės (dar žinomos kaip tarptautinė humanitarinė teisė) raida glaudžiai susijusi su komiteto veikla.
Komitetas turi apie 12 000 darbuotojų visame pasaulyje. Iš jų apie 800 dirba būstinėje Ženevoje, maždaug 1200 yra tarptautiniai darbuotojai (emigrantai), iš kurių apie pusė – delegatai, vadovaujantys tarptautinėms misijoms, likusieji – įvairių sričių specialistai. Apie 10 000 darbuotojų sudaro vietoje dirbantys nacionalinių Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų nariai.[5]
Komitetas yra seniausia ir labiausiai gerbiama Raudonojo Kryžiaus organizacija ir viena labiausiai pripažintų organizacijų pasaulyje, gavusi tris Nobelio taikos premijas (1917, 1944 ir 1963 m.).[7]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 „Annual Report 2016, Key facts and figures“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2020-08-14. Nuoroda tikrinta 2018-04-26.
- ↑ „International Committee of the Red Cross“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2026-02-05.
- ↑ „National Society Directory - IFRC“. Suarchyvuota iš originalo 2006-07-08. Nuoroda tikrinta 2016-04-17.
- ↑ Finnemore, Martha (1996), „Norms and War: The International Red Cross and the Geneva Conventions“, National Interests in International Society (anglų), Cornell University Press, pp. 69–88, doi:10.7591/9781501707384-004, ISBN 978-1-5017-0738-4, suarchyvuota iš originalo 2024-02-01, nuoroda tikrinta 2024-02-01
- 1 2 „Raudonasis Kryžius“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2026-02-05.
- ↑ „Discover the ICRC“. 2007. Suarchyvuota iš originalo 2010-04-29. Nuoroda tikrinta 2009-05-12. p.6.
- ↑ „Nobel Laureates Facts – Organizations“. Nobel Foundation. Suarchyvuota iš originalo 2015-11-15. Nuoroda tikrinta 2009-10-13.