Tarptautinė teorinės ir taikomosios chemijos sąjunga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Logotipas

Tarptautinė teorinės ir taikomosios chemijos sąjunga (International Union of Pure and Applied Chemistry; santrumpa IUPAC) – valstybių nacionalinių organizacijų, atstovaujančių chemikams, tarptautinė federecija, siekianti pažangos chemijos moksluose, ypač kuriant nomenklatūrą ir terminologiją. Tarptautinės mokslo tarybos narė.[1] IUPAC registruota Ciuriche, Šveicarijoje, o administracinis biuras, žinomas kaip IUPAC sekretoriatas, yra Tyrimų Trikampio parke, Šiaurės Karolinoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiam administraciniam biurui vadovauja IUPAC vykdomasis direktorius.[2] Šiuo metu (2022 m.) šias pareigas eina dr. Lin Sobi.[3]

IUPAC buvo įkurta 1919 m. kaip Tarptautinio taikomosios chemijos kongreso, skirto chemijos pažangai, įpėdinė.[4] Tarptautinės teorinės ir taikomosios chemijos sąjungos nariai yra nacionalinės chemikų draugijos, nacionalinės mokslų akademijos ar kitos chemikams atstovaujančios institucijos. IUPAC nariai – penkiasdešimt keturios nacionalinės prisijungusios organizacijos ir trys asocijuotos (jungtinės) nacionalinės organizacijos. IUPAC tarpskyrinis nomenklatūros ir simbolių komitetas (IUPAC nomenklatūra) yra pripažinta pasaulinė institucija, kurianti cheminių elementų ir junginių standartinius pavadinimus. Nuo pat sukūrimo IUPAC sudarė daug skirtingas funkcijas vykdančių komitetų. Šie komitetai vykdo įvairius projektus, tarp kurių nomenklatūros standartizavimas,[5] mokslo populiarinimas įvairiais būdais[6] ir mokslinių straipsnių leidyba.[7][8][9]

IUPAC geriausiai žinoma dėl įdiegto chemijos nomenklatūros standartizavimo, tačiau IUPAC yra publikavusi daugelyje mokslo sričių, įskaitant chemiją, biologiją ir fiziką.[10] Kai kurie svarbūs IUPAC šiose srityse atlikti darbai: nukleotidų bazinių sekų kodų pavadinimų standartizavimas, knygų, skirtų aplinkosaugos mokslininkams, chemikams ir fizikams, leidyba ir mokslo dėstymo tobulinimas.[10][11] IUPAC taip pat žinoma dėl cheminių elementų atominių svorių standartizavimą – jį yra atlikusi viena iš seniausių tebeveikiančių komitetų – Izotopų gausos ir atominių svorių komisija.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Frydrichas Augustas Kekulė fon Štradonicas

Tarptautinio chemijos standarto poreikį pirmą kartą 1860 m. iškėlė vokiečių mokslininko Frydricho Augusto Kekulės fon Štradonico vadovaujamas komitetas. Šis komitetas tapo pirmąja tarptautine konferencija, sukūrusia tarptautinę organinių junginių pavadinimų sistemą.[10] Konferencijoje suformuluotos idėjos peraugo į oficialią IUPAC organinės chemijos nomenklatūrą.[10] IUPAC ištakos siekia šį susirinkimą. Tai vienas svarbiausių istorinių tarptautinių chemijos draugijų bendradarbiavimo pavyzdžių.[10] Nuo to laiko IUPAC yra oficiali organizacija, atsakinga už oficialios organinės nomenklatūros priežiūrą ir atnaujinimą.[12] Pati IUPAC įkurta 1919 m.[13] Viena iš šalių, organizacijos steigimo metu neįtrauktų į IUPAC, buvo Vokietija, taip sąjungininkams baudžiant priešingoje pusėje kariavusią šalį po Pirmojo pasaulinio karo.[14] Vokietija galiausiai buvo priimta į IUPAC 1929 m., tačiau per Antrąjį pasaulinį karą tuomet jau nacistinė Vokietija buvo iš organizacijos pašalinta.

Antrojo pasaulinio karo metu IUPAC buvo Sąjungininkų pajėgų pusėje, tačiau pačiuose karo veiksmuose dalyvavo mažai. Rytų ir Vakarų Vokietija 1973 m. vėl buvo priimta į IUPAC.[14] Pasibaigus Antrojam pasauliniam karui IUPAC daugiausia dėmesio skyrė mokslo nomenklatūros ir metodų standartizavimui, šias veiklas atlikdama be pertrūkių.

2016 m. IUPAC pasmerkė chloro, kaip cheminio ginklo, naudojimą. Organizacija nurodė savo susirūpinimą laiške Ahmetui Iuziumčiu, Cheminio ginklo uždraudimo organizacijos vadovui, dėl chloro panaudojimo Sirijos pilietinio karo metu. Laiške teigiama: „Mūsų organizacijos smerkia chloro naudojimą tokiems tikslams. Beatodairiškos atakos, kurias tikriausiai įvykdė Cheminio ginklo uždraudimo konvencijos narė, kelia susirūpinimą chemikams ir inžinieriams visame pasaulyje, todėl esame pasirengę paremti jūsų misiją įgyvendinti Cheminio ginklo uždraudimo konvenciją. Remiantis šia konvencija, „bet kuri iš 192 pasirašiusiųjų valstybių draudžia naudoti, kaupti, platinti, kurti ar laikyti bet kokį cheminį ginklą“.[15]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „IUPAC National Adhering Organizations“. Iupac.org. 2011-06-02. Suarchyvuotas originalas 2011-06-04. Nuoroda tikrinta 2011-06-08. 
  2. „IUPAC Council Agenda Book 2009“ (PDF). IUPAC. 2009. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2012-03-09. Nuoroda tikrinta 2010-04-17. 
  3. „Secretariat“. Nuoroda tikrinta 2022-10-25. 
  4. Skominas, Vilhelmas. Tarptautinė teorinės ir taikomosios chemijos sąjunga (VLE) Tikrinta 2022-10-25
  5. Interdivisional Committee on Terminology web page Archyvuota kopija 2010-10-09 iš Wayback Machine projekto. Tikrinta 2010 m. balandžio 15 d.
  6. Chemdrawn Archyvuota kopija 2008-07-06 iš Wayback Machine projekto. Tikrinta 2010 m. balandžio 15 d.
  7. Pure and Applied Chemistry Editorial Advisory Board web page Archyvuota kopija 2010-10-09 iš Wayback Machine projekto. Tikrinta 2010 m. balandžio 15 d.
  8. „Project Committee web page“. Iupac.org. 2011-06-02. Suarchyvuotas originalas 2011-06-29. Nuoroda tikrinta 2011-06-08. 
  9. Evaluation Committee page Archyvuota kopija 2010-10-09 iš Wayback Machine projekto. Tikrinta 2010 m. balandžio 15 d.
  10. 10,0 10,1 10,2 10,3 10,4 Fennel, R.W. (1994). History of IUPAC, 1919–1987. Blackwell Science. ISBN 0-86542-878-6. 
  11. IYC: Introduction. Archyvuota kopija 2011-10-08 iš Wayback Machine projekto. Tikrinta 2010 m. balandžio 15 d.
  12. Brown, Theodore L.; H. Eugene LeMay Jr, Bruce E Bursten (2006). Chemistry The Central Science Tenth Edition. Pearson Books. ISBN 978-0-13-109686-8. 
  13. International Union of Pure and Applied Chemistry: About Archyvuota kopija 2012-12-14 iš Wayback Machine projekto.. IUPAC. Tikrinta 2013 m. liepos 29 d.
  14. 14,0 14,1 Kaderas, Brigitte (2002). Wissenschaften und Wissenschaftspolitik: Bestandsaufnahmen zu Formationen, Brüchen und Kontinuitäten im Deutschland des 20. Jahrhunderts (vokiečių). Franz Steiner Verlag. ISBN 978-3-515-08111-5. 
  15. „International chemical industry condemns the use of chlorine as a weapon“. Homeland Preparedness News (anglų). 2016-12-01. Suarchyvuotas originalas 2017-09-01. Nuoroda tikrinta 2016-12-08. 

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]