Tarptautinė kalba
Tarptautinė kalba[1][2][3]: 101 – geografiškai plačiai paplitusi kalba, leidžianti bendrauti skirtingų kalbų vartotojams. Šis terminas taip pat taikomas tarptautinėms pagalbinėms kalboms.
Anglų kalba iš tarptautinių kalbų turi daugiausia vartotojų, o kai kuriais atvejais ji yra vienintelė tarptautinė kalba. Kitos galimos tarptautinės kalbos – arabų, prancūzų, rusų ir ispanų, nors aiškaus akademinio sutarimo šiuo klausimu nėra. Kai kurie autoriai mano, jog lotynų kalba anksčiau buvo tarptautinė.
Sąvoka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Siūlomi įvairūs tarptautinės kalbos apibrėžimai; nėra visuotinai sutarta, kuris geriausias.[4][5]
Pasak vieno apibrėžimo, pasiūlyto Kongo kalbininko Salikoko Mufvenės, tai yra „kalbos, kuriomis kaip gimtosiomis arba kaip lingua franca už savo tėvynės ribų šneka taip pat ir žmonės, su jomis nesusiję tautiniu arba nacionaliniu pagrindu.“[6]: 42 Kalbininkas Mohamedas Benraba „tarptautine kalba“ laiko tai, ką savo pasaulio kalbų sistemoje olandų sociologas Abramas de Svanas vadina „supercentrėmis kalbomis“.[7] Ispanų sociolingvistė Klarė Mar Molinero nurodo daugybę su demografija, požiūriu į kalbą ir su politika, teise, ekonomika, mokslu, technologijomis, akademinėmis, švietimo ir kultūros sritimis susijusių išmėginimų, kuriuos kalba turi atlaikyti.[8]
Anot vokiečių sociolingvisto Ulricho Amono, buvimą tarptautine kalba lemia jos galima „globali funkcija“, t. y. jos vartojimas bendraujant globaliai, tiksliau, tarp žmonių, kuriems ji nėra gimtoji, taip pat tada, kai tokia kalba vartojama kaip lingua franca, t. y. ja bendraujama tuomet, kai nė vienam kalbos vartotojui ji nėra gimtoji, ir šis veiksnys svarbiausias.[3]: 102–103 Amonas įvardija daugybę globalumo rodiklių, t. y. veiksnių, naudingų nustatant, kiek tam tikra kalba laikytina tarptautine. Pagrindinis šių rodiklių yra negimtakalbių skaičius. Kitas rodiklis – gimtakalbių skaičius, kuris, nors pats savaime nėra globalumo kriterijus, tačiau yra empiriškai teigiamai su juo susijęs ir gali netiesiogiai prisidėti prie kalbos patrauklumo. Kiti galimi rodikliai – ekonominė galia (matuojama kaip gimtakalbių BVP), tą kalbą vartojančių kaip oficialiąją šalių skaičius, taip pat šių šalių geografinis pasiskirstymas, vartojimas tarptautiniame versle ir dažnumas mokslinėse publikacijose.[3]: 104–116
Kartais „tarptautinėmis kalbomis“ vadinamos dirbtinės tarptautinės pagalbinės kalbos, pavyzdžiui, esperanto.[9]
Galimi pavyzdžiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Arabų kalba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Salikokas Mufvenė arabų kalbą apibūdina kaip tarptautinę, nors dėl riboto kaip lingua franca vartojimo ji nusileidžia anglų ir prancūzų kalboms, priklauso antram lygiui, tačiau viso pasaulio musulmonų bendruomenėse arabų kalba yra liturginė.[6]: 43 Mohamedas Benraba kritikuoja šį argumentą ir rašo, kad „Korano eilių mokymasis jas iškalant ir jų deklamavimas kasdienėse maldose nebūtinai išmoko šnekamosios kalbos“, tačiau vis dėlto arabų kalbą priskiria prie tarptautinių, nes ji de Svano pasaulio kalbų sistemoje laikoma supercentre kalba.[7]
Anglų kalba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Akademinis sutarimas tas, kad anglų kalba yra tarptautinė, o kai kurie autoriai, pavyzdžiui, britų kalbininkai Deividas Kristalas ir Deividas Gredolas netgi teigia, kad ji yra vienintelė tarptautinė. Vis dėlto besilaikantys pliuralistinio požiūrio autoriai mano, kad anglų kalba užima unikalią vietą kaip svarbiausia tarptautinė kalba; pavyzdžiui, Abramo de Svano pasaulio kalbų sistemoje anglų kalba yra vienintelė aukščiausią hierarchijos vietą užimanti kalba: ji hipercentrė.[7] Pasak vokiečių sociolingvisto Ulricho Amono, „iš esmės nėra aprašyto parametro arba tarptautinės ar globalaus rango kalbos rodiklio, kurį pritaikius dabartinėms pasaulio kalboms anglų kalba neiškiltų į pirmąją vietą.“[3]: 116–117 Amono ir Mufvenės teigimu, anglų kalba, kaip pagrindinė pasaulyje, išsiskiria tuo, kad ji vartojama kaip lingua franca,[6]: 43 [3]: 103 o Kristalas daugiausia dėmesio skiria jos geografiniam išplitimui.[10]
Prancūzų kalba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasaulinėje kalbų sistemoje prancūzų kalba įvardijama kaip tarptautinė, nes ji supercentrė,[7] o Salikokas Mufvenė šią kalbą laiko su Prancūzija nei etniškai, nei valstybiškai nesusijusių ir ne Prancūzijoje gyvenančių žmonių lingua franca arba šnekamąja kalba.[6]: 42
Lotynų kalba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dalies autorių manymu, lotynų kalba anksčiau buvusi tarptautine kalba.[5][6]: 42 [11]
Rusų kalba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Svano pasaulio kalbų sistemoje rusų kalba pripažįstama tarptautine, nes ji supercentrė,[7] o Salikokas Mufvenė ją įvardija kaip tarptautinę, nes ji vartojama kaip šnekamoji arba lingua franca už Rusijos ribų ne rusų tautybės žmonių.[6]: 42
Ispanų kalba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Svano pasaulio kalbų sistemoje ispanų kalba priskiriama tarptautinėms, nes ji supercentrė,[7] taip pat ir vokiečių sociolingvistas Ulrichas Amonas ją vertina kaip tarptautinę, nes pasaulyje ja plačiai kalbama kaip užsienio kalba.[3]: 102 Kadangi ispanų kalbą vartoja nei etniškai, nei valstybiškai su Ispanija nesusiję žmonės už jos ribų, Salikokas Mufvenė šią kalbą irgi laiko tarptautine, nors dėl riboto jos, kaip lingua franca, vartojimo ši kalba eina po anglų ir prancūzų kalbų.[6]: 42–43
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ammon, Ulrich (1997), Stevenson, Patrick, ed., To What Extent is German an International Language?, Clarendon Press, p. 25–53, ISBN 978-0-19-823738-9
- ↑ de Mejía, Anne-Marie (2002). Power, Prestige, and Bilingualism: International Perspectives on Elite Bilingual Education (anglų). Multilingual Matters. pp. 47–49. ISBN 978-1-85359-590-5. „'international language' or 'world language' [...] The following languages of wider communication, that may be used as first or as second or foreign languages, are generally recognised: English, German, French, Spanish, Portuguese, Dutch, Arabic, Russian and Chinese.“
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Ammon, Ulrich (2010). „World Languages: Trends and Futures“. In Coupland, Nikolas (red.). The Handbook of Language and Globalization. Oxford, UK: Wiley-Blackwell. pp. 101–122. doi:10.1002/9781444324068.ch4. ISBN 978-1-4443-2406-8.
- ↑ García, Adolfo M. (2014). „Neurocognitive determinants of performance variability among world-language users“. Journal of World Languages. 1 (1): 60–77. doi:10.1080/21698252.2014.893671. hdl:11336/89353. ISSN 2169-8252. „the notion of world language has been variously defined“
- ↑ 5,0 5,1 Wright, Roger (2012). „Convergence and Divergence in World Languages“. In Hernández-Campoy, Juan Manuel; Conde-Silvestre, Juan Camilo (eds.). The Handbook of Language and Globalization. John Wiley & Sons. p. 552. doi:10.1002/9781118257227.ch30. ISBN 978-1-4051-9068-8. „There is no generally agreed precise definition of what counts as a 'World' Language. For the purposes of this chapter, they can be defined as languages spoken over a wide geographical area, often as a result of previous colonization, and in many cases by native speakers of some other language. The category now includes Spanish, Portuguese, French, and English, but with reference to historically earlier periods the label has been applied to Latin [...]“
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 Mufwene, Salikoko S. (2010), "Globalization, Global English, and World English(es): Myths and Facts", in Coupland, Nikolas, The Handbook of Language and Globalization, Oxford, UK: Wiley-Blackwell, p. 31–55, doi:, ISBN 978-1-4443-2406-8
- ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 7,5 Benrabah, Mohamed (2014). „Competition between four "world" languages in Algeria“. Journal of World Languages. 1 (1): 38–59. doi:10.1080/21698252.2014.893676. ISSN 2169-8252.
- ↑ Mar-Molinero, Clare (2004). „Spanish as a world language: Language and identity in a global era“. Spanish in Context (anglų). 1 (1): 8. doi:10.1075/sic.1.1.03mar. ISSN 1571-0718. „By 'international' I am referring to a language spoken as a mother tongue in more than one national context. This is not necessarily (or normally) the same as a 'global' language. To define the latter it is necessary to identify certain criteria [...] The following 'tests' which I propose as necessary to meet the definition of 'global' language are based loosely on the work of David Crystal (1997) and David Graddol (1997) in respect of English as a global language. We need to ask such questions as: [...]“
- ↑ Sakaguchi, Alicja (1989). „Towards a Clarification of the Function and Status of International Planned Languages“. In Ammon, Ulrich (red.). Status and Function of Languages and Language Varieties (anglų). Walter de Gruyter. p. 422. ISBN 978-3-11-086025-2. Nuoroda tikrinta 2021-02-13. „By the term world language approximately the following can be understood: Firstly, [...]. Secondly, international planned languages (e.g Esperanto, Ido, Interlingua).“
- ↑ Crystal, David (1995). The Cambridge encyclopedia of the English language. Internet Archive. Cambridge [England]; New York : Cambridge University Press. p. 106. ISBN 978-0-521-40179-1. „English is now the dominant or official language in over 60 countries (see the table on p. 109), and is represented in every continent and in the three major oceans – Atlantic (e.g. St Helena), Indian (e.g. Seychelles), and Pacific (e.g. Hawaii). It is this spread of representation which makes the application of the term 'world language' a reality.“
- ↑ Crystal, David (2003). English as a global language (PDF) (2nd leid.). Cambridge, UK: Cambridge University Press. p. 190. ISBN 0-511-07862-5. OCLC 57418548. „The emergence of English with a genuine global presence therefore has a significance which goes well beyond this particular language. Because there are no precedents for languages achieving this level of use (if we exclude Latin, which was in a sense 'global' when the world was much smaller), we do not know what happens to them in such circumstances.“