Tarpkultūrinė komunikacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Tarpkultūrinė komunikacija (angl. Cross-cultural communication) – tai mokslo sritis, kuri analizuoja, kaip pasikeitimo informacijos proceso metu vienos kultūros atstovas siunčia pranešimus kitos kultūros atstovams. Pranešimas paruoštas vienoje kultūroje, turi būti suprastas kitoje. Tačiau netgi išnykus tam tikriems komunikacijos barjerams pranešimas gali būti nesuprastas priėmėjų arba pastarieji gali likti nesuprasti. Idealaus tarpkultūrinės komunikacijos proceso metu siunčiamo pranešimo reikšmė atitinka gaunamo pranešimo reikšmę. Viena pagrindinių tarpkultūrinės komunikacijos problemų yra kultūriniai rėmai, kurie apsunkina pranešimo siuntėjo ir gavėjo susikalbėjimą. Kuo didesnis skirtumas tarp kultūrų, tuo didesnė yra tikimybė, kad tarpkultūrinė komunikacija bus nesėkminga.

Disciplinos atsiradimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors tarpkultūrinė komunikacija vyko nuo seniausių laikų, tarp Europos ir Azijos, vėliau ir kitų žemynų buvo vykdomi mainai, prekiaujama, kariaujama, keliamos vestuvės tarp skirtingų tautų atstovų, ja plačiau susidomėta tik XX amžiuje. Šaltojo karo metu Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų valstybių ekonomiką galima būtų pavadinti savarankiška ir ganėtinai uždara, nes pasaulis buvo orientuotas į du atskirus ir tarpusavyje konkuruojančius polius: Rytų ir Vakarų. Tačiau ekonominių santykių, politinių sistemų ir technologinių naujovių pokyčiai ir pažanga padėjo pagrindus senų kultūrinių barjerų reformacijoms ar jų nykimui. Taigi, vis labiau plintant globaliajam kapitalizmui, tarpkultūrinės komunikacijos mokslo sritis pirmiausia atsirado kaip verslo atstovų ir valstybinių aktorių siekio plėsti globalizacinius procesus, stiprinti kapitalistines idėjas ir liberalizmą tarp skirtingų kultūrų atstovų išdava.

Įvairios įmonės pradėjo siūlyti savo darbuotojams kalbų mokymosi programas ir specialius kursus, kuriuose jie buvo supažindinami su skirtingomis kultūromis ir kaip elgtis atsidūrus už savo komforto zonos ribų, kitose šalyse. Aukštojo mokslo institucijos taip pat pradėjo kreipti dėmesį į vis didėjančias tarpkultūrinės komunikacijos apimtis bei jos įtaką įvairiems bendrosios pasaulio sistemos ir vidiniams valstybių procesų aspektams.[1]

1974 m. Tarptautinės pažangos organizacija, kartu su UNESCO parama ir Senegalo prezidento Léopoldo Sedaro Senghoro globa, surengė tarptautinę konferenciją „Tautų kultūros savivoka“ Austrijoje, kurioje paragino Jungtinių Tautų organizacijos nares „organizuoti sistemingą ir globalų lyginamąjį tyrimą apie įvairias pasaulio kultūras“ ir „dėti visas įmanomas pastangas siekiant intensyvesnio ir produktyvesnio diplomatų mokymo tarpkultūrinės komunikacijos bendradarbiavimo bei skatinti juos plėtoti kultūrinius aspektus vykdomoje užsienio politiką.“[2]

Per pastarąjį dešimtmetį vis didesnis spaudimas buvo daromas universitetams visame pasaulyje, norint, kad jie inkorporuotų tarpkultūrinio ir tarptautinio ugdymo dalykus į savo siūlomas studijų programas. Taip norėta siekti gilinti žmonių supratimą ir žinias apie tarpkultūrinius reiškinius ir procesus bei jų įtaką pasauliui. Tarptautinių procesų ir tarpkultūrinės komunikacijos supratimas tapo ypač svarbus šalių kultūrinei, technologinei, ekonominei ir politinei „sveikatai“. Šiandieniame pasaulyje studentai privalo turėti tam tikras globalias kompetencijas tam, kad galėtų suprasti pasaulį, kuriame gyvena ir kaip jie save gali realizuoti jame.[3]

Tarpkultūrinės komunikacijos tarpdiscipliniškumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarpkultūrinė komunikacija siekia sujungti tokias tarpusavyje nesusijusias sritis kaip kultūrinė antropologija ir kitas komunikacijos formas. Jos esmė yra nustatyti ir suprasti, kaip skirtingų kultūrų žmonės bendrauja vieni su kitais. Tarpkultūrinės komunikacijos tyrinėtojai taip pat bando konstruoti tam tikras gaires, kurios galėtų tapti modeliais ar schemomis padedančiomis žmonėms iš skirtingų kultūrų geriau suprasti vieni kitus ir bendrauti tarpusavyje.

Tarpkultūrinė komunikacija, kaip ir daugelis kitų mokslo sričių, yra derinys jungiantis skirtingas mokslo šakas į vientisą sistemą. Šios šakos yra antropologija, kultūros studijos, psichologija ir komunikacija. Be to kreipiamas dėmesys į etninių grupių tarpusavio santykių analizavimą ir esamas bei kuriamas komunikacijos strategijas, kurios yra naudojamos bendriniams kultūros tyrimams.

Skirtingų kalbų studijavimas gali ne tik padėti geriau suprasti, ką mes, kaip žmonės turime bendro, bet taip pat padėti suvokti pasaulyje egzistuojančią įvairovę. Kaip skirtingos mūsų kalbos konstruoja ir sistemina mūsų žinojimo supratimą. Žinojimas turi didelę reikšmę ugdant kritišką mąstymą apie socialinius santykius. Taigi pagrindas sėkmingam globalios tarpkultūrinės komunikacijos procesui yra suprasti socialinių santykių sanklodas ir būdus kaip kitos kultūros veikia.

Kalbos socializacija gali būti plačiai apibrėžta kaip tyrimas, kuris bando išsiaiškinti kaip kalba gali suponuoti ir sukurti naujus socialinius santykius ir kultūrinius kontekstus.[4] Pabrėžtina, kad žmogui yra būtina suprasti naudojamos kalbos gramatiką, lygiai taip pat, kaip kalbos elementų socialinį išsidėstymą, tam kad būtų pasiekta komunikacinė kompetencija. Žmogaus patirtis yra kultūriškai svarbi, todėl kalbos elementai taip pat yra kultūriškai svarbūs. Žmogus kalbėdamas turi nepamiršti semiotikos ir gestų sistemos vertinimo, siekdamas sėkmingo tarpkultūrinio susikalbėjimo. Tačiau su kalbos socializacija galimai gali kilti keletas problemų. Kartais žmonės gali per daug apibendrinti arba priklijuoti etiketes kultūroms, taip jas stereotipizuoti ir subjektyviai įvertinti. Be to neįmanoma socialinio aktorius naudojamą kalbą įstatyti į tokius rėmus taip, kad ji puikiai atitiktų normatyvinius apibūdinimus. Dėl to į kalbos socializacijos tyrimus reikėtų įtraukti metodologinę analizę kaip individai naudoja kalbą ir kitas semiotikos reikšmes.

Globalizacijos įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kartu su globalizacija ir ypač pasaulinės prekybos mastų didėjimu yra neišvengiama, kad skirtingų kultūrų atstovai susitiks, konfliktuos ir susimaišys tarpusavyje. Dažnai žmonės kilę iš skirtingų kultūrų mano, kad tarpusavio komunikacija yra sudėtinga ne tik dėl kalbos barjero, bet taip pat tam įtakos turi ir skirtingi kultūros bruožai. Pavyzdžiui, individualizmu paremtose kultūrose, tokiose kaip Jungtinėse Amerikos Valstijos, Kanada ir Vakarų Europa, nepriklausoma individas yra dominuojantis veikėjas. Šiam nepriklausomajam yra būdinga skirti save nuo kitų ir aplinkos, kurioje gyvenama. O kultūrose, kuriose svarbus tarpusavio susisiejimas, paprastai tokiomis įvardijamos Azijos, taip pat daugelis Lotynų Amerikos, Afrikos ir Pietų Europos kultūros, dominuoja viena nuo kitos priklausomos figūros. Jie daugiau dėmesio skiria individo tarpusavio susiejimui su kitais ir aplinka. Savasis aš yra prasmingas tik (arba daugiausia) kalbant apie socialinių santykių kontekstą, t. y. pareigas ir vaidmenis. Dėl to galima teigti, kad tam tikru mastu, kultūrinių skirtumų daromas poveikis yra svarbesnis už kalbos barjerus.

Kultūrinis skirtingumas yra vienas iš didžiausių iššūkių sėkmingai ir produktyviai tarpkultūrinei komunikacijai. Efektyvus bendravimas su įvairių kultūrų žmonėmis, yra ypač sudėtingas, nes kultūrinis suvokimas formuoja žmonių mąstymą – pasaulio matymą, girdėjimą ir aiškinimą. Taigi žmonėms iš skirtingų kultūrų tie patys žodžiai gali reikšti skirtingus dalykus, net tada, kai jie kalba ta pačia kalba. Dar didesni sunkumai kyla kuomet vartojamos kalbos skiriasi ir komunikuojant tarpusavyje turi būti naudojamas vertimas. Tokiais atvejais nesusipratimų ir nesusikalbėjimų galimybės labai išauga. Taigi tarpkultūrinės komunikacijos tyrimai įeina į globalių reiškinių tyrimų sferą.

Šaltiniai ir išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Everett M. Rogers, William B. Hart, & Yoshitaka Miike (2002). Edward T. Hall and The History of Intercultural Communication: The United States and Japan. Keio Communication Review No. 24, 1-5. Accessible at http://www.mediacom.keio.ac.jp/publication/pdf2002/review24/2.pdf
  2. Bartell, M. (2003). Internationalization of universities: A university culture-based framework. Higher Education, 45(1), 44, 48, 49
  3. Hans Köchler (ed.), Cultural Self-comprehension of Nations. Tübingen: Erdmann, 1978, ISBN 978-3-7711-0311-8, Final Resolution, p. 142
  4. Bartell, M. (2003). Internationalization of universities: A university culture-based framework. Higher Education, 45(1), 46.