Tanabata

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tanabatos festivalio dekoracijos

Tanabata (jap. 七夕, pažožd. „septintasis vakaras“), dar kitaip žinomas kaip žvaigždžių festivalis, – japonų festivalis, kildinamas iš kinų Čisi festivalio (kinų valentino dienos). Festivalis yra švenčiamas liepos mėnesį, 7-tą dieną. Pasak kinų legendos, šią dieną du žvaigždynai – jaučiaganio (Altayro) ir audėjos (Vegos) susitinka tik Tanabatos naktį, nes šie du įsimylėjėliai yra išskirti dangaus upės ama-no-gawa (Paukščių Tako). Todėl šis festivalis jau nuo seno vadinamas meilės švente.

Atsiradimo legenda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai istorija apie du įsimylėjėlius. Princesė Orihimė, kuri buvo siuvėja, audė įspūdingai gražias medžiagas prie dangiškosios upės, kuri simbolizavo paukščių taką. Jos tėvui, dievybei Tentei, labai patiko jos audžiamos medžiagos, todėl Orihimė labai daug dirbdavo. Bet po truputį ji darėsi vis liūdnesnė, nes daug dirbdama ji neturėjo laiko su niekuo susitikti ir atrasti savo mylimąjį. Tėvas savo dukrą labai mylėjo, todėl surengė susitikimą su Hikobošiu, kuris buvo karvių piemuo gyvenęs kitoje Paukščių Tako pusėje. Susitikę Orihimė ir Hikibošis vienas kitą iškart pamilo ir susituokė. Jų meilė tapo tokia stipri, kad princesė Orihimė nustojo austi, o Hikibosšis leido karvėms nuklysti. Orihimės tėvas labai supyko ir uždraudė įsimylėjėliams būti kartu, tačiau princesė maldavo jo, kad jis to nedarytų. Dėl tos priežasties mylintis tėvas sutiko, kad dukra savo mylimąjį galės pamatyti vieną kartą metuose liepos mėnesį, 7-tą dieną, jei Orihimė pradės vėl austi. Per pirmąjį susitikimą įsimylėjėliai pastebėjo, kad upė (Paukščių Takas) yra per daug sudėtinga perbristi. Orihimė labai nusiminė, taigi atskrido šarkų būrys ir pastatė jai tiltą. Šiandien yra sakoma, kad jei per Tanabatą lyja, šarkos neatskris, ir Orihimė ir Hikibošis turės laukti kitų metų, kad galėtų susitikti, taigi japonai visada tikisi ir nori gero oro Tanabatos festivaliui. Tanabatos festivalis tapo tarsi tradiciška įsimylėjėlių švente, kuris taip pat virto ir žiūrėjimo į žvaigždes švente – taip mėginama aptikti atgimusius įsimylėjėlius Orihimę ir Hikibošį.

Ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tanabata pirmą kartą Japonijai buvo pristatyta 755 m. imperatorės Koken Naros laikotarpiu.[1] Kai festivalis atsirado Japonijoje, aristokratai rengdavo poezijos konkursus, rašydavo eilėraščius įkvėpti žvaigždžių stebėjimo. Festivalis ypatingai išpopuliarėjo Edo laikotarpiu.[2] Iki tol festivalį švęsdavo tik aristokratai. Festivalį imta maišyti su Obon arba Bon tradicijomis ir visa tai išsivystė į modernų Tanabatos festivalį. Festivalio tradicijos priklausė nuo Japonijos vietovės, kurioje šventė vyksta, tačiau bendrai mergaitės prašydavo geresnių siuvinėjimo sugebėjimų ir amatininkystės, o berniukai gražesnės rašysenos. Savo norus užrašydavo ant mažų lapelių.

Data[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Originali Tanabatos data buvo nustatyta pagal japonišką mėnulio-saulės (lunisoliarinį) kalendorių, kuris yra mėnesiu prieš Grigaliaus kalendorių. Dėl šitos priežasties kai kurie festivaliai prasideda liepos 7 dieną, O kiti apie rugpjūčio 7 dieną, o treti yra rengiami pagal senovinį lunisoliarinį kalendorių septintojo mėnesio septintąją dieną, todėl datos visada kinta, bet tai dažniausia būna rugpjūtis pagal Grigaliaus kalendorių.

Papročiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tanabata šiandien[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visose miestų dalyse ant bambuko medžių yra kabinami įvairiaspalviai, įvairiais ornamentais puošti norų lapeliai. Norų juostelėse, kurios dar kitaip yra vadinamos tanzaku. Jose yra išsakomi patys įvairiausi ir slapčiausi žmonių norai. Pradedant vaikų prašomais žaislais ir baigiant meilės, šeimos laimės, sveikatos ir sėkmės prašymais. Tandzaku juostelėmis yra puošiami ir bambukai prie namų. Gatvės bei parduotuvės dekoruojamos spalvotais verpetais. Bambuko šakelės su norais dažnai paleidžiamos į upę arba sudeginamos po festivalio apie vidurnaktį arba kitą dieną. Yra tikima, kad tai gali prikelti Orihimę ir Hikibošį, kurie išpildytų visų žmonių norus. Ši tradicija atėjo iš Obon šventės, kai į upę paleidžiami popieriniai laiveliai bei žvakės.

Skirtingos Japonijos vietovės turi savas tradicijas Tanabatos festivalio šventimui ir tai dažniausiai priklauso nuo to, kokios yra Obon šventės tradicijos. Labiausia populiarus Tanabatos festivalis vyksta Sendajaus mieste nuo rugpjūčio 6 iki 7 dienos. Kanto regione festivalis yra rengiamas Hiracukos ir Kanagavos miestuose. Tanabatos festivalis yra rengiamas ne tik Japonijoje, bet ir San Paule (Brazilija), Los Andžele ir Kalifornijoje (JAV). Daugelyje vykstančių festivalių yra įtraukiamas gražiausių Tanabatos dekoracijų rinkimas. Taip pat kai kuriuose vyksta paradai, net Miss Tanabata rinkimai. Kaip ir kitų japoniškų festivalių metu, vykdomos įvairios atrakcijos, pardavinėjamas maistas gatvėse, rengiami žaidimai, taip sukuriama šventiška atmosfera. Ypač įdomi atrakcija atvykėliams yra apsirengti yukata, nes tokia apranga Tanabatos festivalio metu yra labai populiari.

Tradicinis festivalio maistas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pats pagrindinis ir svarbiausias maistas Tanabatos festivalio metu yra sōmen. Tai yra ilgi, ploni makaronai, kurie padaromi iš kviečių, dar kitaip japoniškai vadinami sakubei. Susipynusių makaronų gija simbolizuoja ir Paukščių Taką ir audinius, su kuriais dirbo Orihimė. Sōmen dažniausiai valgoma su švelniu padažu. Tėvai norėdami pradžiuginti vaikus ant sōmen uždeda valgomosios ybiškės žvaigždę. Labai populiarus išlieka gatvės maistas. Tanabatos metu jo esama itin įvairaus. Ryžių pyragėliai su įvairiais įdarais – mochi, takoyaki – sultingi aštuonkojo mėsos kukuliai, okonomiyaki – didelis blynas su pačiais įvairiausiais įdarais, kurie prasideda nuo daržovių ir baigiasi ties jūros gėrybėmis, yakitori – sultingi vištienos gabaliukai, kepti grilyje ant medinių pagaliukų, pateikiama su saldoku sojos pagrindo padažu.

Festivalis Sendajuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tanabatos festivalis Sendajaus mieste yra vienas iš didžiausių ir žymiausių festivalių visoje Japonijoje. Šis festivalis Sendajuje prasidėjo Edo laikotarpio pradžioje, per metus festivalis gerokai išaugo ir išplito po visą Japoniją. Festivalio populiarumas išaugo po Meidži atstatymo ir beveik buvo išnykęs ekonominės depresijos metais, kuri kilo Pirmojo pasaulinio karo metu. Savanoriai atgaivino Sendajaus festivalį 1928 m. Greitai festivalį rengti kiekvienais metais rugpjūčio 6–8 dienomis tapo tradicija.

Antrojo pasaulinio karo metu festivalį vykdyti buvo neįmanoma, nes nebuvo įmanoma kabinti dekoracijų. Pirmosios dekoracijos Sendajuje atsirado jau metai po karo, 1946 m. Festivalis vis labiau augo su kiekvienais metais. Pirmajame festivalyje po karo buvo pakabintos 52 dekoracijos, kai tuo pat metu po metų jau buvo pakabinta apie 5000 dekoracijų. Festivalis labai smarkiai išplito ir išaugo, todėl tapo vienu didžiausių vasaros festivalių ir turistų traukos objektu.

Į festivalį dabar yra įtrauktas ir fejerverkų šou, kuris dažniausiai vyksta rugpjūčio 5 dieną. Sendajaus Tanabatos festivalyje žmonės kabina septynių rūšių dekoracijas, kurios reiškia skirtingus dalykus. Popieriniai lapeliai su norais arba kitaip tanzuku – įvairiems norams bei sėkmei, popieriniai kimono – išvengti blogos sveikatos bei nelaimingų atsitikimų, origami dekoracijos – ilgam gyvenimui, popierinės rankinės – simbolizuojančios sėkmę versle, tinklai – geram derliui, popieriniai šiukšlių maišai, simbolizuojantys apsivalymą ir patys didžiausi ir spalvingiausi verpetai fukinagashi, kurie būna 3–5 metrų ilgio ir kabinami visur nuo bambuko medžio iki bambuko medžio, ant namų, mokyklų, parduotuvių. Visos dekoracijos yra lengvai pagaminamos, pvz., origami gaminami iš popieriaus arba kitų lengvų, spalvingų medžiagų. Bambukas tapo tarsi Tanabatos festivalio ženklu dėl jo savybių augti tiesiam ir aukštam. tikima, kad jo šakos tempiasi į viršų ir pakelia žmonių norus į dangų. Taip pat buvo tikima, kad šis medis saugo nuo įvairių kenkėjų, todėl buvo sodinamas, kad apsaugoti ryžius ir simbolizavo dosnaus derliaus tikėjimąsi.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Sargent, Denny. Shinto and Its Festivals.
  2. Hearn, Lafcadio (1905). The romance of the Milky Way, and other studies & stories. Houghton Mifflin and company. Nuoroda tikrinta 2011-07-06.