Tamsos širdis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tamsos širdis
Blackwood's Magazine - 1899 cover.jpg
Autorius(ė) Joseph Conrad
Žanras novelė
Originalus leidimas
Pavadinimas Heart of Darkness
Šalis Jungtinė Karalystė
Kalba anglų kalba
Leidykla Blackwood's Magazine
Išleista 1899
Lietuviškas leidimas
Vertėjas(a) (?)
Leidykla Vaga
Išleista 1990
(rinkinyje Apysakos; Apsakymai / Džozefas Konradas, Radjardas Kiplingas)
Puslapių 474
541500470X

Tamsos širdis (angl. Heart of Darkness) – 1899 m. išleista lenkų kilmės britų rašytojo Džozefo Konrado novelė, kurioje pasakotojas vardu Marlou pasakoja istoriją apie savo kelionę upe į džiunglių gelmę – „tamsos širdį“. Kūrinyje iškeliami kolonializmo, skirtumo tarp civilizuoto ir laukinio žmogaus klausimai, ryškus psichologizmas.

Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Vakare plaukiant Temzės upe jūreivis Marlou savo bendrakeleiviams pradeda pasakoti vieną savo gyvenimo istoriją – apie tai, kaip plaukė džiunglių upe. Nuo vaikystės besižavėjęs mįslingomis „baltosiomis žemėlapio dėmėmis“ jūreivis Marlou užsirašė į dramblio kaulo prekybos bendrovę, kad galėtų plaukti didžiąja džiunglių upe, kuri jam žemėlapyje priminė susirangiusią gyvatę. Savo tetos pagalba gavęs garlaivio kapitono darbą prekybos bendrovėje, Marlou išplaukė link pusiaujo. Atvykęs į prekybos bendrovės pagrindinį postą jis aptinka netvarką, mirštančius juodaodžius vergus, viską persmelkia abejingumo, beprasmiškumo, nykumo jausmas. Vėliau jis persikelia į kitą postą, kur užtrunka taisydamas savo garlaivį, nes šis prieš kelias dienas iki atvykstant buvo nuskendęs. Vietos kolonizatoriai slampinėja iš vietos į vietą nešini didelėmis lazdomis (Marlou juos vadina „piligrimais“), rezga intrigas. Vos tik atvykęs, Marlou sužino apie Kurcą – kažkokį sėkmingą prekybininką, kuris kažkur ten džiunglių gelmėse įsteigęs savo postą ir visad atsiunčia daugybę dramblio kaulo. Mįslingi pasakojimai apie Kurcą sužadina Marlou troškimą kuo greičiau pasiekti tą postą ir susitikti su juo (arba kaip sako pats Marlou – „išgirsti jo balsą“).

Po keleto mėnesių Marlou sutaiso garlaivį ir išplaukia aukštyn upe. Kelionė monotoniška, upę supa tamsios ir bežadės džiunglės, gyvenviečių labai nedaug, o jas priplaukus čiabuviai įnirtingai šoka, šėlsta, rodo grimasas, todėl nusprendžiama nestoti. Tokie susitikimai priverčia Marlou apmąstyti santykį tarp civilizuoto ir laukinio žmogaus, apie bendrą ir tuo pačiu baugų bendražmogiškumą. Be to, jo dėmesį patraukia drauge laivu plaukiantys medkirčiai žmogėdros (kanibalai): kodėl jie, nors ir sunkiai kentėdami badą, nenužudo jų, baltųjų? Likus dienos keliui iki Kurco posto Marlou garlaivis įkalinamas labai tiršto rūko, o aplink aidintis riksmas įspėja apie galimą antpuolį (apie tai keliautojus įspėjo ir raštelis apleistoje stovyklavietėje). Prasisklaidžius rūkui keliautojai dėl seklumų vagoje priversti plaukti pagal krantą, kur juos užpuola čiabuviai ir apšaudo strėlėmis. Marlou netikėtai pajaučia užuojautą pašautam negrui vairininkui, kurį vėliau pats „palaidoja“ per bortą.

Pasiekę vidinį postą, keliautojai randa jį gana apleistą, Marlou akis patraukia ant tvoros stulpų sudėtos nukirstos galvos. Prie Marlou prisistato it arlekinas apsirengęs, atviro būdo rusų jūreivis, kuris apie Kurcą kalba tarsi apie šventąjį, pasakoja apie jo prakalbas apie meilę, geraširdiškumą, apie jo keliones dėl dramblio kaulo, apie vietos vadų nusižeminimą ir dievobaimingą pagarbą Kurcui. Vėliau Marlou pamato ant neštuvų nešamą Kurcą – jis kaulėtas, sulysęs, sergantis, tačiau jo balsas užburiantis, jis prasižioja „tartum norėtų praryti visatą“. Laive Kurcas su valdytoju apie kažką tariasi, ginčijasi. Rusas vėliau prasitaria apie galimą laivo antpuolį. Naktį Marlou randa, kad Kurcas paliko kajutę ir pats šoka iš laivo paskui. Tolumoje čiabuviai atlieka raganiškas apeigas, ruošiasi puolimui. Marlou sustabdo Kurcą ir kitą dieną su juo išplaukia žemyn upe, o vietiniai išlydi savo „vadą“. Kelionės metu Kurcas labai suserga, laivas sugenda ir sustoja taisymui. Mirštantis Kurcas perduoda Marlou savo dokumentų pluoštą, kalba apie savo didingus planus, kol galiausiai miršta su žodžiais „siaubas! siaubas!“ lūpose. Kolonistai palaidoja Kurcą dumblo duobėje.

Vėliau pats Marlou smarkiai suserga, pasiekęs Europą šlitinėja lig nesavas po miestą. Civilizuotas pasaulis, jo kasdienybė jam atrodo kvaila ir beprasmė. Daugelis iš jo prašo ar reikalauja Kurco dokumentų, vienam žurnalistui jis atiduoda Kurco parengtą straipsnį apie laukinių suvaldymo būdus. Galiausiai Marlou nuvyksta pas Kurco sužadėtinę, kuriai grąžina jo daiktus. Ji prašo Marlou pasakyti paskutinius Kurco žodžius, o Marlou pameluoja, kad jis prieš mirtį ištaręs jos vardą.

Aplinkybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūrinys autobiografiškas. Džozefas Konradas 1890 m. dirbo garlaivio kapitonu Belgijos prekybiniame laive, dirbusiame Kongo upėje, todėl Marlou yra paties Konrado alter ego.[1] Grįžęs iš Afrikos, Konradas kūrinį trijomis dalimis išleido britų žurnale Blackwood’s Magazine. 1902 m. išleistas kaip knyga. Kritikai spėja, kad Kurco prototipu buvo Džordžas Antuanas Klainas – Briuselio bendrovės darbuotojas, miręs Konrado laive. Įtaką galėjo padaryti ir žiaurumu pagarsėjęs britų tarnautojas Vidurio Afrikoje Edmundas Miusgreivas Bartelo, žymus keliautojas Henris Mortonas Stenlis, belgų valdytojas Konge Leonas Romas.

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po knygos išleidimo ji nesusilaukė daug dėmesio, vertinta kaip „mažareikšmė“. Tačiau nuo XX a. vid. jos reikšmė išaugo, ji įtraukta į mokyklines programas.

Afrikos intelektualai „Tamsos širdį“ kritikuoja kaip rasistinę, ksenofobijos apakintą knygą, nužmoginančią afrikiečius.[2]

Psichoanalitiškai „Tamsos širdis“ aiškinama kaip kelionė į pasąmonės gelmes. Garlaivis simbolizuoja nušvitusią sąmonę, besileidžiančią link tamsios, nepažintos šerdies – Kurco. Šis – Marlou super ego, kurį perteikia būtent jo balsas. Tamsios, baugios, grėsmingos džiunglės ir jų čiabuviai kuria nepažintos, nežemiškos, pirmapradės erdvės jausmą. Su šia laukine gamta prilyginamas pats Kurcas, kuri džiunglės pasiglemžusios. Marlou patyrus, kad Kurcas nėra super ego, o tik pasąmoninis šešėlis, jis traktuojamas kaip froidiškasis id. Marlou ego patyręs traumą, patenka į neurotinę būklę (liga ir tolimesnė būklė grįžus į Europą). Šiuo kūriniu atspindima Europos kolonijinė sąmonė kaip neurotiškas, sutelktas į save veržimasis į pačias giliausias beprotybės gelmes.[3]

Pagal „Tamsos širdį“ pastatyta teatro spektaklių (Orson Welles, 1938 m.; Larry Buttrose, 1991 m.; Tarik O’Regan ir Tom Phillips, 2011 m.), filmas „Tamsos širdis“ (1993 m., rež. Nicolas Roeg). Remdamasis „Tamsos širdimi“ JAV scenarijų autorius John Milius sukūrė siužetą Frensio Fordo Kopolos filmui „Šių laikų apokalipsė“ (1979 m.). Jame Kongo džiungles pakeičia Vietnamo karo erdvė.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bloom, Harold, ed. (2009). Joseph Conrad’s Heart of Darkness. Infobase Publishing.
  2. Watts, Cedric (1983). „'A Bloody Racist': About Achebe’s View of Conrad“. The Yearbook of English Studies. 13: 196.
  3. Asif Ali Akhtar, „A psychoanalytic expedition into the dark core of the enlightened mind“, Journal of Postcolonial Cultures and Societies, Vol 3, No 1, 2012