Tainas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tainas
Tainas, tekantis per Niukaslą prie Taino
Tainas, tekantis per Niukaslą prie Taino
Ilgis 118[1] km
Baseino plotas 2933[2] km²
Vidutinis debitas 44,6[2] m³/s
Ištakos Pietų Tainas, Šiaurės Tainas
Žiotys Šiaurės jūra
Šalys Jungtinė Karalystė
Commons-logo.svg Vikiteka Tainas

Tainas (angl. River Tyne) – upė Šiaurės Rytų Anglijoje, Didžiojoje Britanijoje. Ji susiformavo dėl dviejų upių – Šiaurės ir Pietų Taino – santakos. Šios dvi upės suteka ties Verdeno uola šalia Heksamo Nortamberlande prie vietos pramintos „Vandenų susitikimas“.

Taino fondas (angl. Tyne Rivers Trust) apskaičiavo, kad visas Taino baseino plotas yra 2936 km², o jame yra 4399 km vandens kelių.[3]

Vandens tėkmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurės Tainas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurės Tainas išteka netoli Škotijos ir Anglijos sienos. Upė teka per Kilderio mišką ir prateka pro Belindžamo kaimą prieš pasiekdama Heksamą.

Pietų Tainas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietų Tainas išteka prie Olstono, Kambrijoje ir teka per Holtvislą, Heidon Bridžą ir slėnį, kuris dažnai vadinamas Taino tarpu.

Tainas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo Šiaurės Taino ir Pietų Taino santakos ties Verdeno uola į šiaurės vakarus nuo Heksamo, tarp Klara Veilio kaimo (pietiniame krante, Geitshedo rajone) ir Taino paupio užmiesčio parko (šiauriniame krante, Niukasle prie Taino), upė įteka į Taino ir Viro grafystę. Upė kitus 21 km toliau atskiria Niukaslą nuo Geitshedo, per kuriuos prateka po dešimčia tiltų. Į rytus nuo Geitshedo ir Niukaslo Tainas skiria Heberną ir Džarou pietiniame krante nuo Volkerio ir Volsendo šiauriniame krante. Džarou ir Volsendą jungia Taino tunelis, einantis po upe. Galiausiai tarp Saut Šildso ir Tainmuto upė įteka į Šiaurės jūrą.[2]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurės Anglijos kalnakasybos inžinierių instituto viceprezidentas Tomas Džonas Teiloras (1810–1861 m.)[4] teigė, kad upė seniau tekėjo per dabartinį Timo slėnį, o jos ištakos buvo ties kriokliu Bil Pointe (Bil Ki gyvenamojo rajono vietovėje).[5] Jo teorija nebuvo toli nuo tiesos, nes yra įrodymų, kad prieš paskutinį ledynmetį Viro upė kadaise tekėjo dabartiniu Timo upės žemupiu ir ties Danstonu susijungė su Tainu. Ledynai nukreipė Viro tėkmę į dabartinę vietą – ji teka į rytus nuo Taino upės, ir ties Sanderlandu įsilieja į Šiaurės jūrą.[6]

Apskaičiuota, kad Taino amžius yra apie 30 milijonų metų.[7]

Išsaugojimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per pastaruosius 500 metų Taino išsaugojimu rūpinosi įvairios institucijos. Prie apsaugos institucijų priskiriamos: Niukaslo trejybės rūmai[8] ir Taino gerinimo komisija.[8] Taino gerinimo komisija veikė nuo 1850 m. iki 1968 m.[8] 1850–1950 m. buvo didžiausias upės užterštumo laikotarpis.[8] Taino gerinimo komisija padėjo pagrindus tam, kas tapo šiuolaikiniu Taino uostu.[9] Vadovaujant Taino gerinimo komisijos nariams, per pirmuosius 70 metų Tainas buvo pagilintas nuo 1,83 iki 9,14 m ir iš jo iškasta 150 mln. tonų žemių.[9] Per šiuos 70 metų buvo pastatytos dvi Taino prieplaukos,[9] Nortumbrijos, Taino ir Alberto dokai,[9] taip pat Vaithilo ir Danstono kaimeliai.[9] Ši infrastruktūra leido iki 1910 m. uoste perkrauti milijonus tonų krovinių.[9] Nuo 1968 m. upę valdo Taino uosto administracija.[8][9]

Taino uostas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tainas ties Bil Ki gyvenamuoju rajonu

Dėl savo artumo prie akmens anglies telkinių Tainas buvo pagrindinis anglių eksporto kelias nuo XIII a. iki pat anglių gavybos pramonės nuosmukio Šiaurės Rytų Anglijoje XX a. antrojoje pusėje. Didžiausios anglių prieplaukos buvo Danstone, Geitshede, Heberne ir Taino doke, Saut Šildse. 1890 m. pastatytos medinės Danstono krantinės buvo išsaugotos, nors 2006 m. jas iš dalies sunaikino gaisras, o 2020 m. gegužės mėn. kilęs dar vienas gaisras reiškė, kad šios prieplaukos tampa vis labiau pažeidžiamos vandalizmo, todėl joms išsaugoti ir apsaugoti reikėtų didelio finansavimo.[10] 2016 m. Taino dokas, Saut Šildse, vis dar dirbo su anglimis, importuodamas 2 mln. tonų krovinių per metus. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Taino žemupys buvo vienas svarbiausių pasaulyje laivų statybos centrų, o į pietus nuo upės esančiuose Saut Šildse ir Heberne vis dar veikia laivų statyklos. XIX a. antrojoje pusėje, siekiant paremti Tainsaido laivų statybos ir eksporto pramonę, upės žemupys buvo smarkiai pertvarkytas: pašalintos salos (įskaitant didžiausią Kings Medou salą) ir ištiesinti upės vingiai.

Pavadinimas ir etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie angliško pavadinimo Tyne kilmę nieko konkretaus nežinoma, o upė šiuo vardu taip pat nebuvo žinoma iki pat saksų laikotarpio: Tainmutas anglosaksų kalba užrašytas kaip Tinanmuðe. Vedra romėnų Britanijos žemėlapyje gali būti Tainas arba Viras. Ptolemėjaus Tína gali būti „ne toje vietoje nurodyta informacija“ arba į šią upę, arba į Tainą, tekantį Rytų Lodiane, Škotijoje.[11] Egzistuoja teorija, kad *tīn buvo žodis, kuris reiškė „upę“ vietinėje keltų kalboje arba kalboje, kuria buvo kalbama Anglijoje prieš atvykstant keltams.

Taino ir panašiai pavadintų upių etimologiniu paaiškinimu taip pat buvo pasiūlyta ikikeltiška šaknis *tei, reiškianti „tirpti, tekėti“,[12] bei britų kalbos darinys, kilęs iš indoeuropiečių prokalbės žodžio *teihx, reiškiančio „būti purvinam“.[12]

Meno kūriniai ir skulptūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Niukaslas prie Taino[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deivido Vino „Dievo Taino upė“ Niukaslo Miestiečių centre

Upė vaizduojama ir įkūnijama 1968 m. pristatytoje skulptūroje, kuri eksponuojama naujajame Miestiečių centre (įsikūrusiame Niukaslo miesto tarybos būstinėje). Skulptorius Deividas Vinas sukūrė šią masyvią bronzinę figūrą, į kurios dizainą įtrauktas tekantis vanduo.[13]

„Lašišų takas“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2007 m. Aplinkosaugos agentūra, bendradarbiaudama su architektais ir kultūros konsultacine bendrove „xsite“, kartu su „Commissions North“ sukūrė keliaujantį skulptūrų taką palei Taino upę.

Taino „Lašišų takas“ (angl. Salmon Trail) – tai upės, jos paveldo ir vis įvairesnės ekosistemos šventė.[14] Upėje, istoriškai tapusioje svarbiu Šiaurės Rytų Anglijos regioninio identiteto simboliu, gyvena daugybė įvairių floros ir faunos rūšių, kurių skaičius kasmet didėja, nes upės būklė gerėja. Šiuo taku buvo siekta sužadinti vietinių gyventojų ir turistų vaizduotę ir suteikti jiems geriausią „faktų paieškos“ patirtį, skirtą lašišų migracijai Anglijos šiaurės rytuose.

2007 m. gruodžio mėn. iš dešimties planuotų kubų buvo pradėti gaminti trys pirmieji kubai: FINS, REFLECTION ir JOURNEY (liet. PELEKAI, ATSPINDYS ir KELIONĖ). Kiekvieną kubą įkvėpė lašišos tekstūra, besikeičiančios spalvos, judėjimas ir kelionė. Kiekviename iš jų buvo galima pasiimti „šiuolaikinę atminimo dovaną“ – „Bluetooth“ žinutę.

Kiti kubai vienerius metus keliavo palei Tainą ir 2008 m. vasarą aplankė įvairias vietas nuo Kilderio iki Taino žiočių, o paskui pradėjo ilgą kelionę atgal į savo gimtinę.

Bambukinis tiltas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2008 m. liepos 18–20 d. virš Taino, netoli Geitshedo tūkstantmečio tilto, buvo įrengtas laikinas bambukinis meno kūrinys. Bambukinis tiltas buvo sukurtas kaip tų metų festivalio „SummerTyne“ dalis.

Aplinkosauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taino labdaros organizaciją rūpinasi jo vandenų ir aplinkinių teritorijų apsauga ir gerinimu. 2004 m. įkurtas Taino fonas (angl. Tyne Rivers Trust) yra bendruomenės organizacija, siekianti gerinti buveinių būklę ir kurti Taino baseino, kaip aplinkosaugos vietos, reputaciją.[15]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Owen, Susan (2005). Rivers and the British Landscape. Carnegie. ISBN 978-1-85936-120-7. 
  2. 2,0 2,1 2,2 „Environment Agency – River Tyne Salmon Action Plan Review“ (PDF). Environment Agency – APEM REF EA 410230. 2008 m. liepa. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-03-28. Nuoroda tikrinta 2022-12-29. 
  3. „The River: Fascinating Facts about the River Tyne“. Tyne Rivers Trust. Nuoroda tikrinta 2022-12-29. 
  4. „Thomas John Taylor“. Grace's Guide to British Industrial History. Nuoroda tikrinta 2022-12-29. 
  5. James Guthrie (1880). The river Tyne: its history and resources. Andrew Reid and Company Limited. p. 2. 
  6. Land Use Consultants (2003). „Urban Landscape Study of the Tyne Gorge“ (PDF). Gateshead Council. Nuoroda tikrinta 2022-12-29. 
  7. Tyne river trust staff. „The Tyne's origins“. Suarchyvuotas originalas 2017-03-26. Nuoroda tikrinta 2022-12-29. 
  8. 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 Henderson, Tony (2015-01-16). „River Tyne's story revealed in study by environmental historian“. The Journal (North East England). Suarchyvuotas originalas 2015-01-20. 
  9. 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 9,5 9,6 Port of Tyne staff (2017-07-30). „Tyne Improvement Commission“. portoftyne.co.uk. Port of Tyne. Suarchyvuotas originalas 2017-06-30. Nuoroda tikrinta 2022-12-30. 
  10. „Coal heritage goes up in flames“. BBC. 2003-11-20. Nuoroda tikrinta 2022-12-30. „The staithes is a lot more than just a lump of wood in the Tyne, it is a magnificent structure and very important to the area's industrial heritage.“ 
  11. Watson, W J (1926). The History of the Celtic Placenames of Scotland. Chippenham: Irish Academic Press. p. 51. 
  12. 12,0 12,1 „The Brittonic Language in the Old North“ (PDF). Scottish Place Name Society. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-08-13. Nuoroda tikrinta 2022-12-30. 
  13. Usherwood, Beach & Morris (2000). Public Sculpture of North-East England. Liverpool University Press. 
  14. „Tyne Salmon Trail“. 2008. Suarchyvuotas originalas 2008-08-07. Nuoroda tikrinta 2022-12-30. „Ten cubes inspired by the textures, changing colours, movement and journey of the salmon will migrate along the River Tyne, following the amazing journey of the salmon.“ 
  15. „Tyne Rivers Trust“. Charity. Tynerivertrust.org. 2008. Nuoroda tikrinta 2022-12-30. „The Tyne Rivers Trust is an independent charity established to assist in management and improvement of the environment in the Tyne Catchment. The Trust aims to achieve this through Actions to: Improve Habitat; Get Better Information and Promote Better Understanding; Grow the Reputation of the Tyne Catchment and the Tyne Rivers Trust nationally and internationally“