TSRS-V4 Komjaunimo tiesa
| TSRS-V4 Komjaunimo tiesa | |
| Tipas | minkštas dirižablis |
|---|---|
| Gamintojas | Aukštoji aeronautikos mokykla |
| Pirmas skrydis | 1930 m. rugpjūčio 29 d. |
| Būsena | Sudegė 1934 m. rugpjūčio 10 d. |
| Pagaminta vnt. | 1 |
TSRS-V4 Komjaunimo tiesa (rus. СССР В-4 (Комсомольская правда)) – tarybinis minkšto tipo dirižablis. Lėšų rinkimą statybai organizavo laikraštis „Komjaunimo tiesa“.
Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Komjaunimo tiesa“ sukurta pirmtako, dirižablio „Maskvos chemikas-gumuotojas“, pagrindu. Statant buvo panaudoti „Maskvos chemiko-gumuotojo“ brėžiniai ir gondola. Dirižablį statė Aukštosios aeronautikos mokyklos studentai.
Skirtingai nei „Maskvos chemiko-gumuotojo“, „Komjaunimo tiesos“ gondola buvo pritvirtinta prie korpuso ne virviniais stropais, o metaliniais trosais. „Fiat“ variklis, kuris buvo sumontuotas „Maskvos chemiko-gumuotojo“ gondoloje buvo pakeistas aviaciniu „BMW IIIa“ varikliu, pagamintu 1916 m. ir išvystančiu 185 AG. Variklis buvo išimtas iš trofėjinio lėktuvo.
Komjaunimo tiesos apvalkalas 1930 m. pavasarį buvo pagamintas Maskvoje esančioje „Raudonojo kaučiuko“ gamykloje. „Maskvos chemiko-gumuotojo“ gondola buvo modernizuota. Variklio skyrius buvo perkeltas į galą, o vidurinėje gondolos dalyje buvo vieta keleiviams ir pilotų mokiniams. Nedideliais atstumais „Komjaunimo tiesoje“ galėjo skristi 12 žmonių.
Pirmasis „Komjaunimo tiesos“ skrydis įvyko 1930 m. rugpjūčio 29 d. Ekipažui vadovavo E. Opmanas. 1930 m. rugpjūčio 31 d. dirižablis pirmą kartą praskrido virš Maskvos.
1932 m. dirižablis „Komjaunimo tiesa“ buvo perduota Dolgoprudne įsikūrusiai „Dolgoprudno mokslinei-gamybinei įmonei“. Dolgoprudne dirižablis buvo modernizuotas ir pervadintas į „TSRS-V4“. Dirižabliui buvo pakeistas apvalkalas, gondola tapo uždara. Pirmasis „TSRS-V4“ skrydis įvyko 1932 m. lapkričio 6 d. 1932 m. lapkričio 7 d. virš Raudonosios aikštės praskrido dirižabliai „TSRS-V1“, „TSRS-V2“, „TSRS-V3“ ir „TSRS-V4“.
1934 m. vasario 13 d. nuskendo garlaivis „Čeliuskinas“, kurį stipriai suspaudė ledas. Praėjus dviem dienom po laivo avarijos, Maskvoje buvo renkama speciali komisija, kuri turėjo spręsti ekipažo evakuacijos klausimus.
1934 m. kovą dirižabliai „TSRS-V2“ ir „TSRS-V4“ traukiniu buvo pervežti į Vladivostoką. Buvo manoma, kad dirižabliai iš Ueleno į Oto Šmito stovyklą skris gelbėti nuskendusio laivo ekipažo. Visgi laivo įgula parskraidinta lėktuvais. Jau kovo 5 d. lakūnas Anatolijus Liapidevskis, lėktuvu Tupolev TB-1 nusileido stovykloje ir nuo ledo paėmė dešimt moterų ir du vaikus.
1934 m. vasarą išardytas „TSRS-V4“ buvo saugomas „Dolgoprudno mokslinės-gamybinės įmonės“ elinge. Tuo metu elinge vyko dirižablio „TSRS-V7“ statyba. 1934 m. rugpjūčio 10 d., dėl žaibo iškrovos, kilo gaisras, kurio metu sudegė visi elinge buvę dirižabliai.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Белокрыс А. „Дирижаблестрой“ на Долгопрудной: 1934-й, один год из жизни. – М.: „Паулсен“, 2011. – ISBN 978-5-98797-060-7
- Обухович В. А., Кульбака С. П. Дирижабли на войне. – М.: ACT, 2000. – ISBN 5-17-001637-9
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||