TSRS-V3 Raudonoji žvaigždė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
TSRS-V3 Raudonoji žvaigždė
Tipas minkštas dirižablis
Būsena Nebenaudojamas nuo (1936]] m.
Pagaminta vnt. 1

TSRS-V3 Raudonoji žvaigždė (rus. СССР В-3 (Красная звезда)) – minkšto tipo dirižablis, pastatytas Leningrade. 1932 m. gegužės mėn. perduotas Dolgoprudne įsikūrusiai „Dolgoprudno mokslinei-gamybinei įmonei“. Dirižablio apvalkalas buvo pagamintas „Kaučiuko“ gamykloje, o gondola – „Dolgoprudno mokslinėje-gamybinėje įmonėje“.

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji minkštojo tipo dirižabliai „TSRS-V1“, „TSRS-V2 Smolnio“ ir „TSRS-V3 Raudonoji žvaigždė“ buvo naudojami agitaciniams skrydžiams ir įgulos apmokymui. Šie dirižabliai skraidė maršrutais: Maskva-Gorkis-Maskva, Leningradas-Maskva-Leningradas, Maskva-Charkovas ir kt. 1932 m. lapkričio 7 d. virš Raudonosios aikštės praskrido dirižabliai „TSRS-V1“, „TSRS-V2“, „TSRS-V3“ ir „TSRS-V4“. Dirižabliais buvo bandoma gesinti miškų gaisrus, atlikti miškų apskaitą ir naikinti maliarijos protrūkius. Taip pat buvo bandoma juos pritaikyti žemės ūkyje. Karinėse oro pajėgose iš dirižablių buvo atliekami parašiutininkų šuoliai.

„TSRS-V3 Raudonosios žvaigždės“ konstrukcija buvo tokia pati kaip dirižablio „TSRS-V2 Smolnio“. Jie skyrėsi tik karkaso tūriu: „V3“ – 6500 m³, o „V2“ – 5000 m³.

Dirižablio apvalkalas buvo pagamintas iš trisluoksnio gumuoto audinio su 4 dujiniais vožtuvais. Dviejų sekcijų balonetas su 4 vožtuvais. Gondolos ilgis 9 m, plotis 2 m, aukštis 3,25 m. Gondola prie korpuso buvo pritvirtinta plieniniais trosais. Galinėje gondolos dalyje, kampuose, buvo sumontuoti du oru aušinami varikliai, kurių kiekvieno galia siekė 240 AG. Gondoloje buvo balastas – 350 kg vandens, supilto į guma dengtus brezentinius maišus. Vairai buvo valdomi trosinėmis traukėmis.

Dirižabliai „TSRS-V1“, „TSRS-V2“ ir „TSRS-V3“ skraidė be avarijų ir katastrofų.

1933 m. vasarą, „Dolgoprudno mokslinė-gamybinė įmonė“, „TSRS-V3“ pastatė kapitaliniam remontui, kurio metu jis buvo atnaujintas beveik 90 %. Visus darbus atliko jauni Tarybų Sąjungos dirižablių statybos inžinieriai. Pirminis remonto darbų terminas buvo 1934 m. gegužės 1 d., bet bandymams dirižablis pakilo tik rugsėjį. Bandymu metu orlaivį pilotavo vadas A. Pomerancevas ir mechanikas I. Žeglovas (1938 m. rugpjūčio 6 d. žuvo dirižablio „TSRS-V10“ katastrofoje). Po remonto „V3“ tapo stabilesnis, geriau valdomas, lengviau pakylantis ir nusileidžiantis.

1936 m. pabaigoje dirižablis „TSRS-V3“ nebeeksploatuojamas.

Įgula[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • A. Pomerancevas – dirižablio vadas
  • L. Šneidermanas – dirižablio vado padėjėjas
  • L. Ivanova – pilotė
  • A. Mozgalevas – pilotas
  • Belovas – pilotas
  • I. Žeglovas – vyriausiasis mechanikas
  • K. Šmelkovas – mechanikas
  • Ernstas Krenkelis – radistas

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Белокрыс А. „Дирижаблестрой“ на Долгопрудной: 1934-й, один год из жизни. – М.: „Паулсен“, 2011. – ISBN 978-5-98797-060-7
  • Обухович В. А., Кульбака С. П. Дирижабли на войне. – М.: ACT, 2000. – ISBN 5-17-001637-9

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]