Pereiti prie turinio

Suzanne Borel

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Suzanne Borel ir Georges Bidault, 1946 m.
   Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Suzanne Borel (vėliau Suzanne Bidault; 1904 m. spalio 18 d. Tulone – 1995 m. lapkričio 8 d. Louveciennes) – prancūzų rašytoja ir pirmoji profesionali diplomatė Prancūzijoje[1].

Jaunystė ir studijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1927 m. įgijo filosofijos bakalauro laipsnį Paryžiaus universitete. Baigė Nacionalinę Rytų kalbų mokyklą (École nationale des langues orientales), kur studijavo kinų kalbą. Taip pat lankė Laisvąją politinių mokslų mokyklą (École libre des sciences politiques), kur klausėsi žymaus dėstytojo André Siegfried paskaitų ir rengėsi užsienio reikalų ministerijos konkursui. 1929 m., per pirmąjį bandymą, ji užėmė 18 vietą, o priimama buvo tik 14, todėl nepateko. Tačiau vėliau sėkmingai išlaikė konkursą, nors susidūrė su kliūtimis – pavyzdžiui, vienas ministerijos durininkas atsisakė priimti jos dokumentus, nes ji nebuvo atlikusi karo tarnybos – o tai tuo metu moterims buvo neįmanoma.[1]

1945 m. gruodžio mėn. Suzanne Borel ištekėjo už Georges’o Bidault – jos vyras didžiąją Ketvirtosios Respublikos dalį ėjo Prancūzijos užsienio reikalų ministro arba laikinosios vyriausybės vadovo pareigas[2].

Diplomatinė karjera

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradėjusi darbą Užsienio reikalų ministerijoje, Suzanne Borel išgirdo iš personalo direktoriaus, kad moteriai gali būti prieinamos tik spaudos, Tautų Lygos arba kultūros reikalų (t. y. „Œuvres“) tarnybos, tačiau ne politiniai departamentai. Kaip sakė jos dėstytojas André Siegfried: „Egzaminą išlaikei, dabar turi būti priimta.“[3]

Ji pradėjo dirbti kultūros reikalų skyriuje ir ten išbuvo devynerius metus. 1930 m. liepos 1 d. tapo pirmąja moterimi, paskirta ambasados atašė. Tačiau jos paskyrimą Valstybės Tarybai apskundė Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų asociacija, nes tuo metu galiojusi tvarka nenumatė galimybės skirti moteris į tokius postus. Nors 1928 m. vyriausybės dekretas leido moterims dalyvauti diplomatiniuose konkursuose, jis vis dar draudė joms užimti pareigas užsienyje.[1]

1933 m. birželio 30 d. ji buvo paskirta antros klasės ambasados sekretore. 1934 m. tapo ministrės patikėtinės (ministre plénipotentiaire) rango diplomate, tačiau jos karjera ir toliau buvo ribojama, nes moterys tuo metu Prancūzijoje dar neturėjo visų pilietinių teisių (rinkimų teisę jos gavo tik 1944 m.)[3].

Bendradarbių vyrų skundas Valstybės Tarybai paskatino ministeriją nutraukti moterų priėmimą į diplomatinę tarnybą iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tik 1944 m. visos ministerijos karjeros galimybės buvo oficialiai atvertos moterims, nors praktikoje jos vis tiek susidurdavo su vadinamuoju „stiklo lubų“ reiškiniu.[2]

  1. 1,0 1,1 1,2 Yves Denéchère, Femmes et diplomatie: France, XXe siècle, Peter Lang, 2004 (ISBN 978-90-5201-233-9, [archive])
  2. 2,0 2,1 Yves Denéchère, „La place et le rôle des femmes dans la politique étrangère de la France contemporaine“ [archive], Vingtième Siècle. Revue d’histoire, 2003/2 (n°78), p. 89-98.
  3. 3,0 3,1 „La pionnière : Suzanne Borel, première femme diplomate en France [archive]“, diplomatie.gouv.fr (žiūrėta birželis 2025).