Supermasyvi juodoji bedugnė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
2019 m. balandžio 10 d. Įvykių horizonto teleskopu supermasyvi juodoji bedugnė Mesjė 87 galaktikoje.[1][2] Nuotraukoje matoma radijo bangų spinduliuotė nuo įkaitinto akrecijos žiedo.

Supermasyvi juodoji bedugnė – didžiausių juodųjų bedugnių rūšis. Šių juodųjų skylių masė – nuo milijonų iki milijardų Saulės masių (M). Stebėjimai rodo, kad beveik kiekviena didelė galaktika centre turi supermasyvią juodąją bedugnę.[3][4] Tarpžvaigždinės medžiagos akrecija į supermasyvias juodąsias bedugnes yra procesas, kurio metu energija aprūpinami aktyvioji galaktika ir kvazarai.[5]

Arčiausiai nuo Žemės esančia supermasyvia juodąja bedugne laikomas 25 640 šviesmečius nutolęs Šaulys A*[6][7][8] Didžiausia žinoma supermasyvi juodoji bedugnė yra net 66 mlrd. Saulės masių sverianti Ton 618.[9]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Overbye, Dennis (2019 m. balandžio 10 d). „Black Hole Picture Revealed for the First Time – Astronomers at last have captured an image of the darkest entities in the cosmos – Comments“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2019 m. balandžio 10 d. 
  2. The Event Horizon Telescope Collaboration (2019 m. balandžio 10 d). „First M87 Event Horizon Telescope Results. I. The Shadow of the Supermassive Black Hole“. The Astrophysical Journal Letters 875 (1): L1. Bibcode:2019ApJ...875L...1E. arXiv:1906.11238. doi:10.3847/2041-8213/ab0ec7. 
  3. Kormendy, John & Richstone, Douglas (1995), "Inward Bound—The Search For Supermassive Black Holes In Galactic Nuclei", Annual Review of Astronomy and Astrophysics 33: 581, doi:10.1146/annurev.aa.33.090195.003053, Bibcode{{{bibcode}}} 
  4. Kormendy, John; Ho, Luis (2013). „Coevolution (Or Not) of Supermassive Black Holes and Host Galaxies“. Annual Review of Astronomy and Astrophysics 51 (1): 511–653. Bibcode:2013ARA&A..51..511K. arXiv:1304.7762. doi:10.1146/annurev-astro-082708-101811. 
  5. Frank, Juhan; King, Andrew; Raine, Derek J. (2002 m. sausis). „Accretion Power in Astrophysics: Third Edition“. Accretion Power in Astrophysics. Kembridžas: Kembridžo universiteto leidykla. Bibcode:2002apa..book.....F. ISBN 0521620538. 
  6. [Juodosios skylės ir Visatos paslaptys – ko negali paaiškinti net mokslininkai? (VU.lt)
  7. Ghez, A.; Klein, B.; Morris, M.; Becklin, E (1998). „High Proper-Motion Stars in the Vicinity of Sagittarius A*: Evidence for a Supermassive Black Hole at the Center of Our Galaxy“. The Astrophysical Journal 509 (2): 678–686. Bibcode:1998ApJ...509..678G. arXiv:astro-ph/9807210. doi:10.1086/306528. 
  8. Schödel, R.; et al. (2002). „A star in a 15.2-year orbit around the supermassive black hole at the centre of the Milky Way“. Nature 419 (6908): 694–696. Bibcode:2002Natur.419..694S. PMID 12384690. arXiv:astro-ph/0210426. doi:10.1038/nature01121. 
  9. Shemmer, O.; Netzer, H.; Maiolino, R.; Oliva, E.; Croom, S.; Corbett, E.; di Fabrizio, L. (2004). „Near-infrared spectroscopy of high-redshift active galactic nuclei: I. A metallicity-accretion rate relationship“. The Astrophysical Journal 614 (2): 547–557. Bibcode:2004ApJ...614..547S. arXiv:astro-ph/0406559. doi:10.1086/423607.