Suomių mitologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Suomių mitologija – senovės suomių mitų ir tikėjimų sistema, ėjusi drauge su pagoniškąja suomių religija. Turi daug bendrų bruožų su estų mitologija, taip pat daug panašumų ir su kaimyninių nefiniškų tautų – baltų bei skandinavų mitologijomis. Dalis mitų yra bendri ir samiams.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Suomių mitologija liaudies tradicijose gyvavo iki pat XIX a.

Suomių mitologijos tyrimai pradėti XVI a. liuteronų kunigo Mikaelio Agrikolos. Jis sudarė Hemės ir Karelijos dievybių sąrašus. Vėlesni tyrėjai daugiausia rėmėsi Agrikolos darbais. Iš vėlesnių laikų tyrinėtojų paminėtini Kristfridas Gananderis, Elijas Lenrotas. Apie suomių mitologiją daugiausia sužinoma iš liaudies epo Kalevalos, taip pat tautosakos. Krikščionybės laikais daugeliui krikščionių šventųjų suteiktos senųjų dievų galios.

Kosmologija[taisyti | redaguoti kodą]

Suomių supratimu pasaulis susikūrė sprogus anties kiaušiniui. Dangus buvo viršutinė lukšto dalis, dažnai dar įsivaizduota kaip palapinė, laikoma bokšto, pastatyto šiaurės ašigalyje. Žvaigždžių judėjimas aiškintas dangaus skliauto sukimusi aplink ją laikančią Šiaurinę žvaigždę. Dėl dangaus sukimosi šiaurės ašigalyje susidarąs milžiniškas sūkurys. Per jį mirusių sielos patenka į mirusiųjų karalystę – Tuonelą.

Tikėta, kad Žemė yra plokščia. Jos pakraščiuose yra paukščių namai (Lintukoto) – kraštas, kur skrenda žiemoti paukščiai. Paukščių Takas (Linnunrata) turi tokią pačią reikšmę kaip ir baltų mitologijoje – tikėta, kad pagal jį paukščiai randa kelią namo. Paukščiai taip pat yra psichopomai – atneša sielą gimstančiam ir nusineša mirusio. Kai kuriuose regionuose žmonės gamindavo medines paukščių statulas, kurios turėjusios saugoti, kad miegant siela nepabėgtų. Toks paukštis – sargas vadintas Sielulintu („sielų paukštis“). Didelę reikšmę mitologijoje turėjo vandens paukščiai.

Mirusiųjų pasaulis – Tuonela – yra požemiuose. Į jį keliauja visų mirusiųjų (tiek gerų, tiek blogų) vėlės. Tai tamsi, negyva vieta, kur vėlės miega. Iš gyvųjų tik šamanas transo metu gali patekti į Tuonelą ir paklausti patarimo protėvių.

Dangaus valdovas ir vyriausiasis dievas yra Ukas. Jis artimas savo samprata baltų Perkūnui ar skandinavų Torui. Anksčiau dangaus dievu laikytas kalvis Ilmarinenas (plg. baltų Teliavelis), bet vėliau tapo mitiniu didvyriu. Tačiau Ukas irgi turi kalvio bruožų – griaustinį jis sukelia kirviu ar kūju, vadinamu Ukonvasara.

Suomių mitologijoje itin svarbus – lokys. Jis laikytas švenčiausiuoju iš gyvūnų, jo vardą bijota ištarti, todėl vadintas medaus letena, žemės gyventoju ir kt. Iš kitų mitinių gyvūnų svarbiausi yra briedis ir gulbė.

Dvasios, dievybės, didvyriai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Ahtis – gelmių dievas, žuvies davėjas;
  • Ajatara – piktoji miškų dvasia;
  • Aka – senolė, Uko žmona;
  • Ekresas – vaisingumo dievas, augalų globėjas;
  • Antero Vipunenas – miręs milžinas, žinių ir magijos saugotojas;
  • Hisis – demonas, seniau reiškęs šventąją girią, vėliau laikytas nykštuku.
  • Iku-Turso – piktavalis jūrų siaubūnas;
  • Ilmarinenas – didysis kalvis, nukalęs dangų;
  • Ilmatara – dangaus deivė, pirmykštė kūrybinė dvasia;
  • Jumala – bendras dangaus, vyriausiojo dievo vardas;
  • Kalevanpoika – milžinas, kuris iškirto miškus, nušienavo pievas;
  • Leminkeinenas – mitinis didvyris;
  • Tontu – namų ūkio globėjas;
  • Kuu – Mėnulio dievas;
  • Lempo – vaisingumo dvasia;
  • Louhi – požemių pasaulio valdovė;
  • Loviatara – devynių negandų motina;
  • Luonotara – gamtos dvasia, moteriškasis pradas;
  • Meninkeinenas – gnomas;
  • Mieliki – miškų deivė;
  • Nyrikis – medžioklės dievas;
  • Nekis – šulinių, tvenkinių, tiltų dvasia;
  • Otso – lokio dvasia;
  • Peko – javų dievas;
  • Perkelė – griaustinio dievas, vėliau – piktoji dvasia;
  • Pelervas – derliaus dievas;
  • Surma – žiaurios mirties personifikacija;
  • Tapio – miškų dievas;
  • Telerva – miškų deivė;
  • Tuoni – mirties personifikacija;
  • Tursas – karo dievas;
  • Tulikė – gyvūnų deivė;
  • Ukas – dangaus, griausmų valdovas;
  • Velamo – jūrų, ežerų, audros deivė;
  • Veinemeinenas – išmintingas senolis, burtininkas.

Mitinės vietos[taisyti | redaguoti kodą]