Strėvos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Strėvos mūšis
Strėvos mūšio atminimo vieta.JPG
Mūšio atminimo vieta prie Maisiejūnų piliakalnio (Kaišiadorių raj.), įamžinta 2008 m. (skulpt. Alfonsas Vaura) [1]
Data 1348 m. vasario 2 d.
Vieta prie Strėvos upės
Rezultatas Vokiečių ordino pergalė
Kariaujančios pusės
LDK Den tyske ordens skjold.svg Vokiečių ordinas
Vadovai ir kariniai vadai
Algirdas ir Kęstutis Vinrichas Kniprodė (Winrich von Kniprode)
Pajėgos
nežinoma nežinoma
Nuostoliai
kunigaikščiai Mantvydas ir Narimantas nežinoma

Strėvos mūšis įvyko 1348 m. vasario 2 d. tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino kariuomenių prie Strėvos upės (spėjama netoli Žiežmarių).[2] Vygandas Marburgietis Stėvos mūšį aprašė kaip didelę riterių pergalę, pasak jo buvo nukauti arba nuskendo apie 18 000 lietuvių, o kryžiuočių nuostoliai tebuvę 8 riteriai ir 60 kitų karių.[2] Manoma, kad mūšyje žuvo du didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnūs - Narimantas ir Manvydas.[3] Dėl vadovybės pasikeitimo (didysis magistras Heinrich Dusemer buvo ligotas ir mirė 1353 m.) bei plintančios Juodosios mirties kryžiuočiai nesugebėjo pilnai išnaudoti šios pergalės.[4]

1347 m. lietuviai puolė ordino kraštą net du kartus. Tais pačiais metais Teutonų ordinas susilaukė daugelio riterių iš Prancūzijos ir Anglijos, kur Šimtamečio karo metu buvo sudarytos paliaubos.[4] Žygis į Lietuvą prasidėjo 1348 m. sausio pabaigoje, tačiau dėl prasto oro kariuomenė pasiekė tik Įsrutį. Nedidelė kariuomenės dalis, vadovaujama V. Kniprodės (Winrich von Kniprode), įsiveržė į centrinę Lietuvą ir savaitę laiko naikino kraštą kol susidūrė su lietuvių kariuomene. Ordino kariuomenė persiskyrė į dvi dalis. Dalis grįžo atgal, o kita dalis pasiekė Žiežmarius. Riteriai buvo sunkioje situacijoje - persikelti per Strėvą galėjo tik keletas žmonių vienu metu ir kai pagrindinės pajėgos būtų persikėlusios, likutis būtų buvęs lietuvių sunaikintas. Riteriai turėjo ribotas atsargas ir negalėjo laukti. Kęstučio ar Narimanto vadovaujami lietuviai taip pat turėjo ribotas atsargas ir nusprendė pulti, tačiau kritiniu momentu kryžiuočiai kontratakavo ir savo sunkiąja kavalerija suardė lietuvių rikiuotę.[4] Pasak kronikininko tiek lietuvių nuskendę, kad riteriai galėję "sausomis kojomis" pereiti upę. Ši pasakojimo dalis sulaukia daugiausia kritikos, nes Strėvos upė yra sekli, ypač žiemos metu, ir joje negalėjo nuskęsti didelis kiekis karių.[2]

Kokio masto buvo pralaimėjimas istorikai vertina skirtingai, dažniausiai sutariama, kad Vygandas Marburgietis perdėjo lietuvių nuostolius. Paskelbti pasauliui apie didžiausią laimėjimą ordinui buvo naudinga: tai imponavo Europos riteriams ir vis daugiau jų viliojo į talką ordinui. [5] Iškart po mūšio Ordinas didelių laimėjimų nepasiekė, nebandė lietuvių persekioti ar užimti pilis, tačiau mūšis lietuvius susilpnino. Strėvos mūšyje žuvo Mantvydas ir Narimantas Gediminaitis. Tais pačiais metais riteriai užpuolė ir nusiaubė Šiaulių kraštą nesulaukę didesnio pasipriešinimo bei sugriovė Veliuonos pilį. Rytuose lietuviai prarado įtaką Pskove ir Naugarde 1348 m. bei Smolenske kitais metais.[6] Riteriai pergalę priskyrė Mergelei Marijai ir jos garbei didysis magitras Vinrichas fon Kniprodė Karaliaučiuje įsteigė moterų vienuolyną.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Strėvos mūšio įamžinimas
  2. 2,0 2,1 2,2 Simas Sužiedėlis, ed (1970–1978). "Strėva, Battle of". Encyclopedia Lituanica. V. Boston, Massachusetts: Juozas Kapočius. pp. 308–309. 
  3. Jokimaitis, Rimantas (1999). World and Lithuanian History. VI-XVIII centuries. Vilnius: Kronta, 118–135. Tikrinta 2007-05-26.
  4. 4,0 4,1 4,2 Urban, William (2006). The Samogitian Crusade, 2nd, Chicago, Illinois: Lithuanian Research and Studies Center, 122–124. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 0-929700-56-2“..
  5. A. Šapoka. Lietuvos istorija
  6. Baranauskienė, Inga. „Kęstutis ir Algirdas: 1344–1345 m. perversmas ir valdžios dalybos“ (in lt). Voruta, 23 (521) (2002-12-07).