Stiklinė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Stiklinė su vandeniu
Rusiška briaunotoji stiklinė

Stiklinė – iš stiklo pagamintas indas atviru viršumi, kuris yra artimos formos cilindrui arba nupjautam kūgiui, be rankenėlės ir kojelės, naudojamas šaltiems ir karštiems gėrimams. Taip pat stikline gali būti matuojamas šiame inde telpantis kiekis.[1] Stiklinėmis vadinamos ir iš kitų medžiagų pagaminti indai – plastiko, popieriaus, keramikos, metalo. Naudojamos buityje, virtuvėje, laboratorijose ir kt.

Stiklinės aukščio ir pagrindo skersmens santykis yra maždaug 2:1, tūris paprastai yra 200–250 cm³. Mažesnės ar visiškai mažos stiklinės vadinamos stikliukais, taurelėmis,[2] skirtomis gerti alkoholinius gėrimus (angl. shot glass). Stiklinės būna permatomos (stiklas, plastikas) ir nepermatomos (popierius, plastikas, metalas), daugkartinio naudojimo ir vienkartinės (popierius, plastikas), sulankstomos (iš kelių žiedų).

Briaunotoji stiklinė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiabriaunės stiklinės kilmė ne visiškai aiški. Plačiai paplitusi nuomonė, kad šios stiklinės pradėtos gaminti Rusijoje Petro I laikais Gusio Chrustalno mieste (dab. Vladimiro sritis). Tokia stiklinė su briaunomis, apvirtusi siūbuojančiame laive, nenuriedėdavo nuo stalo. Bet kokiu atveju galima sakyti, kad dar prieš Spalio revoliuciją briaunotosios stiklinės ir stiklinaitės Rusijoje jau buvo gaminamos.[3] Dailininko Kuzmos Petrovo-Vodkino „Rytiniame natiurmorte“, tapytame 1918 m., vaizduojama 12-kos briaunų stiklinė su arbata. Kai kurie šaltiniai mini 1914 m. stiklo fabriko Uršelskyje (rus. Уршельский) gamintas briaunotas stiklines. Fabergé muziejuje Baden Badene eksponuojamas 1905 m. avangardo stiliaus natiurmortas, kuriame yra kepta kiaušinienė, silkės skeletas ir briaunotoji stiklinė.[4]

Pirmosios sovietinės briaunotosios stiklinės buvo pagamintos 1943 m. rugsėjo 11 d. seniausiame Rusijos stiklo fabrike Gusyje Chrustalne. Stiklinės dizainas dažnai priskiriamas skulptorei Verai Muchinai, monumentalios kompozicijos „Darbininkas ir kolūkietė“ autorei, nors tai patvirtinančių dokumentų nėra. 1930-ųjų pabaigoje reikėjo sukurti viešojo maitinimo įstaigoms skirtos stiklinės formą, ne tik patogią naudoti indaplovėse, bet tuo pat metu ir patvaresnę. Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, tokia stiklinė buvo sukurta – lygus žiedas, einantis aplink indo kraštą, išskyrė ją iš tradicinės formos „paprastai briaunotų“ stiklinių. Pagal kitą versiją, tokios stiklinės kūrėjas buvo inžinierius Nikolajus Slavianovas iš Uralo. Jo dienoraščiuose buvo išsaugoti daugiabriaunių stiklinių su 10, 20 ir 30 briaunų eskizai, tiesa, jis siūlė pagaminti stiklinę iš metalo.

Klasikinės briaunotosios stiklinės matmenys yra 65 mm skersmens ir 90 mm aukščio, telpa 250 ml skysčio (iki krašto), turi 16 briaunų. Taip pat yra pavyzdžių su 17 briaunų, tačiau 12, 14, 16 ir 18 briaunų – labiau įprasti gaminiai, nes technologiškai lengvesnė gamyba su jų lyginiu skaičiumi. Gaminio dugne buvo įspaudžiama kaina: paprastai 7 arba 17 kapeikų; 20 briaunų stiklinė kainavo 14 kapeikų.

Briaunotoji stiklinė turėjo keletą pranašumų, palyginti su įprastu cilindro formos indu. Ji galėjo nesudužti nukritusi iš metro aukščio ant betoninių grindų, todėl ji tiko visuomeninio maitinimo įstaigose prigyjančiose indų plovimo mašinose, traukinių keleivių aptarnavime (karšta arbata buvo tiekiama stiklinėse su metaliniais laikikliais).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikižodynas (stiklinė)
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas stiklinė