Stepas Sodeika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Stepas Sodeika (1929 m.)

Stepas Sodeika (1903 m. gruodžio 11 d. Jurbarke1964 m. kovo 15 d. Čikagoje, JAV) – Lietuvos dainininkas (baritonas), pedagogas, chorvedys, kompozitorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antano ir Stasio Sodeikų brolis. Baigęs Jurbarko pradžios mokyklą ir keturias progimnazijos klases, pas J. Pocių išmoko vargonuoti ir 19141918 m. vargonininkavo Pašiliuose ir Kaltinėnuose. 1918–1920 m. dar mokėsi Jurbarke, o paskui nuvyko į Kauną ir ketverius metus lankė gimnaziją. 1924 m. įstojo į Klaipėdos muzikos mokyklą-konservatoriją, kur dainuoti mokėsi pas K. Jozevskaitę, M. Cerkaskają ir J. Volkovą.

Nuo 1926 m. pradėjo vadovauti katalikų bažnyčios ir kitiems chorams. 1929 m. baigęs muzikos studijas, buvo pakviestas dainuoti Valstybės teatre, kur sukūrė keletą klasikinių operų vaidmenų – debiutavo Šarlio Guno operoje „Faustas“ Valentino vaidmenyje. Neilgai užsibuvęs Kaune, vėl sugrįžo į Klaipėdą, ten išvarė platų kūrybinės ir muzikinės veiklos barą. Konservatorijoje dėstė dainavimą, chorvedybą ir instrumentinę muziką, nuo 1935 m. Pedagoginio instituto muzikos lektorius.

Dalį dainininkų atskyrė nuo „Aidos“ choro ir sudarė „Vaidilutės“ chorą (16 moterų ir 20 vyrų). Vien 1933 m. choras surengė 25 koncertus, dainavo Klaipėdos operos spektakliuose. Pats sukūrė Barono vaidmenį Džiuzepės Verdžio „Traviatoje“ ir Valentino vaidmenį Šarlio Guno „Fauste“. 1938 m. Klaipėdos dainų šventei parengė „Vaidilutės“ 56 dalyvių chorą ir „Aukuro“ draugijos 30 dalyvių vyrų chorą. Buvo jungtinio choro dirigentas. Vokiečiams okupavus Klaipėdą, 1939 m. su Pedagoginiu institutu išsikėlė į Panevėžį, 1940 m. – į Vilnių. Dėstė muziką, kartu su Juozu Gaubu vadovavo reprezentaciniam (26 moterys ir 25 vyrai) Vilniaus arkikatedros chorui.

Emigracijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, 1945 m. vasarą su G. Velička Bamberge suorganizavo tautinį ansamblį – 42 dalyvių mišrųjį chorą, su kuriuo vėliau persikėlė į Visbadeną, o paskui į Seligenstadą. Ansamblis pastatė muzikinius veikalus „Atsisveikinimas“, „Nemunas žydi“ ir „Žmonės prie vieškelio“, giedojo bažnyčiose ir koncertavo.

Nuo 1945 m. Hanau stovykloje veikė ir kitas lietuvių ansamblis – 38 dalyvių mišrusis choras, 1946 m. pasivadinęs „Dainavos“ vardu. Jam nuo 1949 m. vadovavo S. Sodeika. Su šiuo kolektyvu dirbo Kemptene ir Memmingene, pastatė keletą muzikinių veikalų, uoliai propagavo lietuviškas dainas.

1950 m. atvykęs į JAV, apsigyveno Čikagoje ir pradėjo vargonininkauti Šv. Kryžiaus lietuvių parapijoje. Atgaivino „Dainavos“ meno ansamblį ir iki 1964 m. jam sėkmingai vadovavo. Ansamblis per pamaldas giedojo bažnyčioje, rengė religinės ir pasaulietinės muzikos koncertus. Pirmasis koncertas įvyko 1950 m. spalio 8 d. Šv. Kryžiaus parapijos bažnyčioje.

Su G. Velička vėl statė muzikinius veikalus, atgaivino jo montažą „Nemunas žydi“, kuris kelis kartus buvo parodytas Čikagoje ir kitose lietuvių kolonijose. Pastatė ir kelis kartus parodė Miko Petrausko-R Sarpaliaus operetę „Šienapjūtė“. Ansamblis yra atlikęs Česlovo Sasnausko kantatą „Broliai“, Stasio Šimkaus kantatą „Atsisveikinimas su tėvyne“, Juozo Žilevičiaus kantatą „O Vytaute, Didis“, Liudviko van Bethoveno oratoriją „Kristus Alyvų kalne“, Džoakino Rosinio „Stabat Mater“, A. Adamo oratoriją „Betliejaus žvaigždė“, S. Sodeikos muzikinę poemą „Čičinskas“ ir kantatą „Leiski mums“. Ansamblis išmoko daug giesmių ir dainų, koncertavo daugelyje JAV miestų bei Kanadoje, dalyvavo dainų šventėse, iš viso surengė 125 koncertus.

Išugdė daug gerų dainininkų, buvo aktyvus ALRK Vargonininkų sąjungos narys, iškėlė idėją rengti lietuvių dainų šventes Justice Parke (pirmoji 1954 m. gegužės 27 d., antroji – 1956 m. rugpjūčio 1 d.) ir buvo jų dirigentas. Taip pat dirigavo 1956 m. I-ojoje ir 1961 m. 2-ojoje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje. Nemažai rašė lietuviškoje spaudoje įvairiais muzikos klausimais, sukūrė dainų ir giesmių chorams bei solistams, kūrinių fortepijonui, muzikinę poemą „Čičinskas“, kantatą „Leiski mums“ ir kt. Jo daina „Šiaurės pašvaistė“ skambėjo 1978 m. 5-ojoje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje Toronte. Po mirties išleistas S. Sodeikos dainų ir giesmių rinkinys „Kad sugrįžęs ant Nemuno kranto“ (parengė ir redagavo Vladas Jakubėnas). [1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. - Vilnius, 1999.