Steigiamasis susirinkimas (Prancūzija)
Kitos reikšmės – Steigiamasis susirinkimas (reikšmės).
| Nacionalinis konstitucinis susirinkimas Assemblée nationale constituante | |
.svg) | |
| Tipas | |
|---|---|
| Tipas | Vienerių rūmų parlamentas |
| Istorija | |
| Įkurta | 1789 m. liepos 9 d. |
| Panakinta | 1791 m. rugsėjo 30 d. |
| Vadovybė | |
| Pirmininkas | Žanas Silvenas Baji (pirmas) Žakas Gijomas Turė (paskutinis) |
| Struktūra | |
| Deputatų sk. | 1145 |
 | |
| Politinės grupės |
|
Steigiamasis susirinkimas, oficialiai Nacionalinis konstitucinis susirinkimas (pranc. Assemblée nationale constituante) – aukščiausioji Prancūzijos karalystės atstovaujamoji ir įstatymų leidžiamoji institucija. Įkurta 1789 m. liepos 9 d. prieš prasidedant Prancūzijos revoliucijai.[1] Veikė iki 1791 m. rugsėjo 30 d., kai jį pakeitė Įstatymų leidžiamasis susirinkimas.
Steigiamasis susirinkimas pakeitė 1789 m. birželio 17 d. Generalinių luomų deputatų, pasiryžusių parengti šalies konstituciją, įsteigtą Nacionalinį susirinkimą. Po Bastilijos šturmo (liepos 14 d.) Steigiamasis susirinkimas tapo ir vykdomosios valdžios aukščiausiąja institucija.[1]
Steigiamasis susirinkimas paskelbė svarbiausius revoliucijos dokumetus: Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją bei 1791 m. Prancūzijos konstituciją.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Generaliniai luomai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1789 m. gegužės 5 d. Versalyje susirinko Generaliniai luomai, kurie nebuvo šaukiami nuo 1614 m. Jie greitai susiskirstė į dvi priešingas grupes: trečiojo luomo atstovai siūlė balsus skaičiuoti ne nuo luomo kaip anksčiau, o nuo asmens. Privilegijuotieji luomai tokį pasiūlymą atmetė.[2] Nesutarimai tęsėsi šešias savaites ir baigėsi tuo, kad 1789 m. birželio 17 d. Emanuelio Žozefo Sjejeso ir Onorė Gabrielio Riketi de Mirabo vedami trečiojo luomo atstovai pasiskelbė Nacionaliniu susirinkimu.[2] Trečiasis luomas laikė save teisėta valdžia, lygiaverte karaliaus valdžiai. Prie jų prisijungė privilegijuotiesiems luomams priklausantys žemieji dvasininkai ir keli liberaliai nusiteikę bajorai.
Priesaika kamuolio žaidimo aikštelėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tokie trečiojo luomo veiksmai papiktino karalių Liudviką XVI ir daugelį bajorų. Karalius bandė daryti spaudimą trečiojo luomo atstovams, liepdamas neįleisti jų į posėdžių salę.[2] 1789 m. birželio 20 d. išvaryti Nacionalinio susirinkimo deputatai, vadovaujami jo pirmininko Žano Silveno Baji, susirinko karaliaus rūmų vidinėje kamuolio žaidimo aikštelėje ir prisiekė, kad neišsiskirstys, kol nebus priimta Prancūzijos konstitucija.[2] Nepavykus išvaikyti deputatų, birželio 27 d. Liudvikas XVI nusileido ir pripažino Nacionalinį susirinkimą. Liepos 9 d. Nacionalinis susirinkimas pasiskelbė Nacionaliniu konstituciniu (steigiamuoju) susirinkimu.[2]
Vareno krizė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1791 m. birželio 20 d. Liudvikas XVI su šeima persirengę bandė bėgti iš Tiuilri rūmų į Monmedi miestelį prie sienos su Nyderlandais (tuomet valdomais Austrijos), kur buvo dislokuoti rojalistų karo daliniai, tačiau prie Vareno buvo atpažintas ir grąžintas į Paryžių.[3] Steigiamasis susirinkimas suspendavo Liudviko XVI galias, jis faktiškai tapo kaliniu. Visuomenėje išaugo nepasitikėjimas monarchija, greitai daugėjo respublikos šalininkų.[2] 1791 m. liepos 17 d. Paryžiaus respublikonai, susirinkę Marso lauke, reikalavo nuversti karalių. Šaudydama į minią juos išvaikė Mari Žozefo de La Fajeto vadovaujama Nacionalinė gvardija.[2]
Panaikinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1791 m. rugsėjo 30 d., po dvejų revoliucijos metų, Steigiamasis susirinkimas baigė darbą. Kitą dieną įsigaliojo 1791 m. konstitucija, įstatymų leidžiamąją galią suteikusi Įstatymų leidžiamajam susirinkimui.[4]
Reformos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Steigiamojo susirinkimo reformos:[2]
- 1789 m. rugpjūčio 4 d. panaikino feodalines privilegijas, dešimtinę Bažnyčiai. Rugpjūčio 4–11 d. išleistais dekretais uždraudė pardavinėti valstybines pareigas, panaikino daugelį mokesčių lengvatų.
- 1789 m. rugpjūčio 26 d. paskelbė Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, kuri įteisino pagrindines prigimtines žmogaus teises.
- 1791 m. rugsėjo 3 d. priėmė Prancūzijos konstituciją, kuri apribojo karaliaus teises ir įtvirtino konstitucinę monarchiją.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 „Steigiamasis susirinkimas“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-04-12.
{{cite web}}: Išorinė nuoroda parametre|website= - ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 „Prancūzijos revoliucija“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-04-12.
{{cite web}}: Išorinė nuoroda parametre|website= - ↑ C. J. Mitchell (1 January 1988). The French Legislative Assembly of 1791. Brill Archive. p. 15. ISBN 978-90-04-08961-7.
- ↑ Jeremy Bentham (2002). Rights, Representation, and Reform: Nonsense Upon Stilts and Other Writings on the French Revolution. Oxford University Press. p. 41. ISBN 978-0-19-924863-6.