Stefanija Turkevič

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Stefanija Turkevič
ukr. Стефанія Туркевич
Stefania Turkewich.jpg
Gimė 1898 m. balandžio 25 d.
Lvovas, Austrija-Vengrija
Mirė 1977 m. balandžio 8 d. (78 metai)
Kembridžas, Jungtinė Karalystė
Veikla ukrainiečių kompozitorė, pianistė, muzikologė
Alma mater Lvovo universitetas, Lvovo konservatorija, Berlyno konservatorija
Commons-logo.svg Vikiteka Stefanija Turkevič

Stefanija Turkevič-Lukijanovič (ukr. Стефанія Туркевич-Лукіянович, 1898 m. balandžio 25 d. Lvove1977 m. balandžio 8 d. Kembridže) – ukrainiečių kompozitorė, pianistė, muzikologė, laikoma pirmąja Ukrainos kompozitore moterimi.[1] S. Turkevič darbai Sovietų Sąjungoje buvo uždrausti.[2]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vidurinėje eilėje iš kairės į dešinę: sesuo Irena, brolis Levas (su rakete), Stefanija, apie 1915 m.

Gimė dvasininko Ivano Turkevičiaus (Іван Туркевич) ir pianistės Sofijos Kormoš (Софія Кормош) šeimoje. Šeima mėgo muziką, visi šeimos nariai mokėjo groti muzikos instrumentais. S. Turkevič grodavo fortepijonu, arfa ir fisharmonija. Vėliau savo prisiminimuose kompozitorė rašė:

Priežastis čia buvo mano mama, kuri puikiai grojo fortepijonu. Kaip vaikui man labai patiko klausytis jos grojimo... Na, o paskui savo namuose turėjome saloninį orkestrą. Grodavome tokia sudėtimi: tėtis grojo kontrabosu ..., mama – fortepijonu, Lionjo – violončele, aš – fisharmonija, Marijka ir Zenko ... griežė smuiku. Tėtis įkūrė ir mūsų namų chorą – tai buvo mūsų pirmi žingsniai muzikoje. Jis niekada negailėdavo pinigų mūsų muzikiniam išsilavinimui.[3]

Baigė Vasiliankų gimnaziją Lvove, mokėsi pas Vasilį Barvinskį (Василь Барвінський) Lvovo aukštajame muzikos institute, 1914–1916 m. studijavo Vienoje pas Vilemą Kurcą (Vilém Kurz). Po Pirmojo pasaulinio karo mokėsi filosofijos, pedagogikos ir muzikologijos Lvovo universitete, kurį baigė 1921 m. Tuo pat metu, 1919–1920 m. studijavo muziką Valstybinėje mokytojų seminarijoje,[4] o 1921 m. – Lenkų muzikos draugijos konservatorijoje. 1919 m. sukūrė pirmą muzikos kūrinį – liturgiją, kurį keletą kartų atliko Šv. Jurgio katedroje Lvove.[5] 1921–1923 m. tęsė studijas Vienos universitete pas Gvidą Adlerį ir Vienos muzikos akademijoje pas Jozefą Marksą, gavo mokytojos diplomą.[6]

1925 m. ištekėjo už dailininko Roberto Lisovskio (Роберт Лісовський), 1927 m. porai gimė dukra Zoja.[7] 1927–1930 m. gyveno Berlyne, mokėsi pas Arnoldą Šėnbergą ir Francą Šrėkerį.[8] 1930 m. išvyko į Prahą, kur mokėsi pas Otakarą Šiną (Otakar Šin) Prahos konservatorijoje, Vytezslavą Novaką (Vítězslav Novák) Muzikos akademijoje ir Zdeneką Nejedlą (Zdeněk Nejedlý) Karolio universitete. 1933 m. rudenį vedė fortepijono pamokas ir pradėjo dirbti akompaniatore Prahos konservatorijoje. 1934 m. Prahoje, Ukrainiečių laisvajame universitete, S. Turkevič apsigynė daktaro disertaciją ukrainiečių tautosakos rusų operose tema,[9] gavo muzikologijos daktaro laipsnį.

Grįžusi į Lvovą, nuo 1934 m. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dirbo muzikos teorijos ir fortepijono mokytoja Lvovo konservatorijoje, įstojo į Ukrainos profesionalių muzikų sąjungą.[5]

1939 m. rudenį, Sovietų Sąjungai okupavus Vakarų Ukrainą, S. Turkevič dirbo repetitore ir koncertmeistere Lvovo operoje, 1940–1941 m. dėstė Lvovo konservatorijoje. Nacių okupacijos valdžiai konservatoriją uždarius, tęsė pedagoginį darbą Valstybinėje muzikos mokykloje. 1944 m. pasitraukė į Vieną.[5] Bėgdama nuo sovietų, 1946 m. persikėlė į Pietų Austriją ir Italiją, kur jos antrasis vyras Narcizas Lukijanovičius (Нарциз Лукіянович) dirbo gydytoju britų kariuomenėje.[10]

1946 m. rudenį S. Turkevič išvyko į Jungtinę Karalystę ir gyveno Braitone (1947–1951 m.), Londone (1951–1952 m.), Barou Gernyje (prie Bristolio, 1952–1962 m.), Belfaste (1962–1973 m.) ir Kembridže (nuo 1973 m.). XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje S. Turkevič grįžo prie komponavimo, sukūrė didesnę dalį savo kūrinių. 1957 m. skambino fortepijonu koncertuose ukrainiečių bendruomenėms Anglijoje, 1959 m. – koncerte Bristolyje. Dalyvavo Britų moterų kompozitorių ir muzikių draugijos veikloje.[5]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

S. Turkevič kūrė nuosaikaus modernizmo stiliumi, derino tradicinę toninę muziką su neoklasicizmo, neoromantizmo, ekspresionizmo ir, kartais, serijinės technikos elementais.[5]

Sukūrė 7 simfoninės muzikos kūrinius: simfoniją Nr. 1 (1937 m.), simfoniją Nr. 2 (1952 m.), simfonijetę (1956 m.), simfoninius eskizus „Tapybos simfonija” (Малярська симфонія, 1962, 1975 m.), simfonines poemas „La Vita” (1964–1965 m.), „Space Symphony” (1972 m.), „Double Strings” (1976 m.); 6 baletus vaikams: „Peliukas Mikis” (Мікі-Маус, 1935 m.), „Pavasaris” (Весна, 1935 m.), „Rankos” (Руки, 1957 m.), „Koralai” (Коралі, ~1960–1970 m.), „Mavka” (Мавка, 1964, 1967 m.), „Kaliausė” (Страхопуд, 1969, 1976 m.); 4 operas vaikams: „Caras Ochas” (Цар Ох, 1930 m.), „Oksanos širdis” (Серце Оксани, 1960 m.), „Kucis” (Куць, 1969–1971 m.), „Daržovių sklypas” (Яринний городочок, 1969–1971 m.); 5 kūrinius chorui: liturgiją (1919 m.), psalmę (1919 m.), „Mokykitės, broliai mano” (Учітеся, брати мої, 1930-ieji), „Į mūšį, į mūšį” (До бою, до бою, 1930-ieji), „Triptikas” (Триптих, 1960, 1970 m.); šešis kamerinius-instrumentinius kūrinius; šešis kūrinius fortepijonui; daugiau nei 20 dainų (pagal Taraso Ševčenkos, Viros Vovk, Narcizo Lukijanovičiaus ir kitų eiles) ir kitus kūrinius.[5]

Pavieniai S. Turkevič kūriniai atlikti tarpukariu Lvove ir Prahoje, 1956–1961 m. Vakarų Europoje, 1969–1970 m. – Kanadoje, XXI a. – Kanadoje ir Ukrainoje. Tačiau didesnė dalis darbų viešai dar nėra skambėjusi. 2014 m. 20 kompozitorės dainų išleista kompaktiniame diske Kanadoje (dalis „Galicians I – The Art Songs” kolekcijos).[5]

2020 m. lapkričio 8 d. Lvovo filharmonijoje įvyko operos „Oksanos širdis” premjera,[11] o gruodžio 26 d. Černivcių filharmonijoje – baleto vaikams „Kucis” premjera.[12]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Stefania Turkewich (1898–1977), Ukrainian Art Song Project. Archyvuota 2016-03-22. Nuoroda tikrinta 2022-04-01.
  2. У Стефи Туркевич-Лісовської, або інтерв’ю Мелі Нижанківської, Фотографії старого Львова, 2019-10-03. Nuoroda tikrinta 2022-04-01.
  3. Павлишин, 2004, p. 23
  4. Павлишин, 2004, p. 10
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 Роман Кравець, Туркевич-Лукіянович Стефанія, Українці в Сполученому Королівстві, Інтернет-енциклопедія, 2017-03-06. Nuoroda tikrinta 2022-04-01.
  6. Ihor Sonevyts'ki, Nataliia Palidvor-Sonevyts'ka. Dictionary of Ukrainian Composers. L'viv, 1997, 336 p.
  7. В. Попович, Г. Г. Стельмащук, Лісовська-Нижанківська Зоя Робертівна, Енциклопедія Сучасної України, 2016. Nuoroda tikrinta 2022-04-01.
  8. Павлишин, 2004, p. 14
  9. Павлишин, 2004, p. 15
  10. Юрій Б. Ковалів, Туркевич-Лукіянович Стефанія, Українці в Сполученому Королівстві, Інтернет-енциклопедія, 2014-05-18. Nuoroda tikrinta 2022-04-01.
  11. Серце Оксани: післяпрем’єрні роздуми від Любові Кияновської, Львівська національна філармонія імені Мирослава Скорика, 2020-11-11. Nuoroda tikrinta 2022-04-02.
  12. Дитяча опера „Куць” , Молодий буковинець. Nuoroda tikrinta 2022-04-02.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Павлишин С. „Перша українська композиторка Стефанія Туркевич-Лісовська-Лукіянович”. — Львів : БаК, 2004. — 157 p. — ISBN 966-706-55-02.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]