Stasys Marcinkevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
 KWrite icon.svg  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Stasys Marcinkevičius
Stasys Marcinkevicius.jpg
Gimė 1918 m.
Mirė 1993 m. (~75 metai)
Veikla jūrininkas, buriuotojas

Stasys Marcinkevičius – žymus Lietuvos buriuotojas, kurio garbei kiekvieną rudenį vyksta S. Marcinkevičiaus atminimo taurės regata.

Dar gerokai prieš karą Panevėžio rajono Raguvos miestelio mokinukui Stasiui Marcinkevičiui pakliuvo į rankas apspuręs prieš keletą metų išleisto žurnalo „Inkaras“ numeris, kuriame buvo įdomių pasakojimų iš jūreivių gyvenimo. Labiausiai gimnazistą sudomino straipsnis apie lietuviukų jūrų kadetų praktiką suomių burlaiviuose. Užsikepė ir jis tapti jūrų kadetu, tačiau iš Kauno aukštesniosios technikos mokyklos atėjo atsakymas, kad čia jau kelinti metai nebeveikia jūreivystės skyrius. Atidžiai sekdamas viską, ką to meto spauda rašydavo apie jūrą ir jūreivius, Stasys kartą perskaitė, jog Klaipėdoje vasaros metu organizuojami buriuotojų kursai. Atėjus vasaros atostogoms, jis prikalbino suolo draugą su baidare plaukti į Klaipėdą. Beveik savaitę vaikinai keliavo Nevėžiu ir Nemunu, kol pasiekė pajūrį. Čia pirmą kartą Stasys pamatė savo išsvajotąja jūrą, kuri jį traukė tarsi žydrasis magnetas.

Draugas, pasikrovęs baidarę į geležinkelio platformą, grįžo namo, Stasys pasiliko Klaipėdoje tikėdamasis patekti į Buriavimo mokyklą. Už mokslą ir maistą reikėjo mokėti beveik šimtą litų, o gimnazisto kišenės buvo tuščios. Pagelbėjo kursų vadovas Juozas Andžejauskas, priėmęs jį junga į savo laivą – uosto vilkiką-ledlaužį „Perkūnas“.

Pradėjęs lankyti Buriavimo mokyklą, pasijutau tarsi septintame danguje. Baigę teorinį kursą, išplaukėme su jachtomis į Gotlandą, kur vyko tarptautinė regata. Kaip mums buvo džiugu, kai Visbio uoste finišo liniją pirmoji savo klasėje kirto „Žalčių karalienė“. Po šios regatos iš Gotlando nubūriavome į Ventspilį, vėliau į Liepoją. Beveik mėnuo, praleistas, jachtos „Vytis“ denyje prabėgo nepaprastai greitai. Šioje kelionėje patirtas sūrus jūros krikštas, mus grįžtant namo buvo užklupusi gana stiproka audra, neatbaidė manęs nuo romantiškos svajonės tapti jūreiviu.

Atėjo ruduo, bet Stasys taip ir negrįžo Raguvon. Nors ir paprastu jūreiviu, nors ir junga, bet turiu plaukioti tikru laivu – nutarė vaikinas ir visiems laikams atsisveikino su Nevėžio krantais. Prasidėjo nuostabus, taip jį viliojęs jūreivio gyvenimas. Dirbdamas junga „Perkūne“, tampydavo laivus, laužydavo ledus uosto vartuose, retkarčiais išplaukdavo ir į jūra, tiesa, tik netoli. O pro šalį plaukė laivai į tolimus uostus.

Palengva stiprėjant Lietuvos prekybos laivynui ir pirmenybę dirbti juose teikiant lietuviams, Stasys Marcinkevičius, pagaliau, sulaukė savo valandos – pradėjo plaukioti jūreiviu garlaiviuose „Marijampolė“ ir „Kaunas“.

Daugiau kaip 15 metų S. Marcinkevičius išbuvo uosto vilkiko „Škvalas“ kapitono tiltelyje. Iš tų laikų prisimindavo, kaip gelbėjo audros ištiktus motorlaivius „Santaras“, „Inguras“, „Stankrruonas“. Liko atmintyje ir darbščios kasdienybės: su „Škvalu“ tampė transporto laivus nuo krantinių, į reidą ir pro jūros vartus, saugojo vėjų blaškomus plaukiojančius kranus, vykdė šimtus kitų darbų.

1946 m. paskirtas garinio vilkiko „Štormas“ vadu, jis jau po pusmečio paliko kapitono tiltelį dėl buriavimo. Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas Edvardas Ingaunis, dar prieš karą būriavęs Trakų ežeruose, buvo paskirtas Klaipėdoje kuriamo „Lietuvos jūrų jachtklubo“ viršininku ir gavo nurodymą parinkti apie buriavimą nusimanančius žmones, kurie galėtų užimti vienuolika šiai sporto įstaigai skirtų etatų. Žinodamas, kad S. Marcinkevičius yra baigęs buriavimo mokyklą, naujasis jachtklubo viršininkas ir sugundė vilkiko kapitoną užimti jachtklubo mokomojo sportinio skyriaus viršininko postą. Tada jau kartu ieškojo pagalbininkų – buriavimo instruktorių. Pasikvietė poetą Salį Šemerį-Šmerauską, prieš karą turėjusį nuosavą jachtą „Tegu“, iš Skuodo išsikvietė ten įstrigusį prieškario buriuotoją Zigmą Mačiuką, berods Palangoje susirado buvusį „Kauno“ bocmaną Feliksą Vainorą, iš Kauno jachtklubo perviliojo Stasį Žigarą.

Taigi senas jūrininkas buvo vienas iš tų, kurie pokario metais Klaipėdoje ėmėsi atgaivinti buriavimą. Pajutęs, kad negali gyventi be laivo denio po kojomis, S. Marcinkevičius vėl grįžo į uosto laivyną, bet neatsisveikino ir su buriavimu. Tuometinė Klaipėdos miesto buriavimo federacija žinojo: jei pavesi savo prezidiumo nariui S. Marcinkevičiui paruošti posėdžiui kokį klausimą, tai tas bus atlikta su jūreivišku kruopštumu. Jaunieji buriuotojai su juo dažniau susitikdavo prie egzaminų stalo, laikydami jachtos vairininko ar kapitono kvotimus.

S. Marcinkevičiaus pastangų dėka, dar jam tebedirbant jūrų prekybos uoste, čia susikūrė veikli buriuotojų sekcija, buvo nupirkta jūrinė jachta „Meridianas“, dalyvaudavusi Baltijos taurės ir kitose regatose. Tai jo iniciatyva buvo pradėta rengti Lietuvos jūrų laivininkystės sporto klubo kreiserinių jachtų regata, kurios nugalėtojams jis buvo įsteigęs ir savo asmeninį prizą. Šias jachtų varžybas jau tada buriuotojai vadindavo Marcinkevičiaus regata. Dabar, pagerbiant seno jūrininko ir buriavimo veterano atminimą, šis pavadinimas įteisintas oficialiai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]