Starobilskas

Starobilskas ukr. Старобільськ

Luhansko universiteto pastatas Starobilske

Starobilskas 49°16′52″š. pl. 38°53′56″r. ilg. / 49.281°š. pl. 38.899°r. ilg. / 49.281; 38.899 (Starobilskas)

Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė	Ukraina
Sritis	Luhansko sritis

Įkūrimo data	1686 m.
Magdeburgo teisė nuo	1797 m.

Gyventojų (2021)	16 300

Vikiteka	Starobilskas

Starobi̇̀lskas (arba Starobelskas) – miestas rytų Ukrainoje, Luhansko srities šiaurinėje dalyje, 85 km į šiaurės vakarus nuo Luhansko, prie Aidaro upės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijos imperija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minimas nuo 1686 m. kaip Бельский городок. Vėliau pavadinimas pakeistas į Старая Белая.

1797 m. tapo apskrities miestu Старобельск.^[1] 1835 m. priskirtas Charkivo gubernijai. Starobilsko apskritis buvo didžiausia Charkovo provincijoje ir užėmė daugiau nei ketvirtadalį jos ploto.

1900 m. gyveno 13 128 gyventojai, buvo 1 849 pastatai, veikė gimnazija ir dar septynios mokymo įstaigos, kelios parduotuvės, ligoninė, dvi vaistinės, Poltavos žemės banko filialas ir keturios stačiatikių šventyklos.

Pilietinio karo metu (1918–1921) Starobilskas buvo karo veiksmų zonoje.

TSRS[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1922 m. mieste valdžią įtvirtino sovietai. Prasidėjus II pasauliniam karui, kelioms dienoms Starobilskas buvo tapęs Ukrainos TSR sostine. 1942 m. liepos 12 d., vykdant 6-osios Pauliaus armijos puolimą Stalingradui, miestą užėmė vokiečių kariuomenė. 1943 m. sausio 23 d., per įnirtingus mūšius, Starobilską užėmė Pietvakarių fronto sovietų kariuomenė, vykdžiusi puolimą Vorošilovgrado kryptimi.

1957 m. buvo įrengta variklių remonto gamykla, alyvos malūnas, alaus darykla, malūnas, kepykla, sviesto ir sūrio gamykla, trys vidurinės mokyklos, muzikos mokykla, vidurinė žemės ūkio mokykla, medicinos mokykla, pedagoginė mokykla, veterinarijos technikumas, žemės ūkio mechanizacijos technikumas, kultūros centras, kino teatras ir būrelis.

1975 m. gyveno 22,7 tūkst. žmonių, veikė remonto gamykla, gelžbetonio gaminių gamykla, alaus darykla, konservų fabrikas, pieno kombinatas, baldų fabrikas, drabužių fabrikas, geležinkelių priežiūros įmonės, transporto įmonės, valstybinis ūkis-technikos mokykla, medicinos mokykla ir kraštotyros muziejus.

1989 m. sausį gyveno 25 053 žmonės,^[2] tuo metu didžiausios įmonės buvo mechaninio remonto gamykla, vaisių ir daržovių konservų fabrikas, baldų fabrikas ir drabužių fabrikas.