Stanislovas Poznanskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Stanislovas Poznanskis
Gimė 1839 m. balandžio 27 d.
Krapievnicos dvare, Vilnius, Vilniaus gubernija,
Mirė 1900 m. rugpjūčio 23 d. (61 metai)
Odineco name, Vilniaus gatvė (Vilnius)
Palaidotas (-a) Bernardinų kapinės
Tėvas Adomas Poznanskis (gim. 1804)
Motina Ona Pavlovičiūtė Poznanska
Sutuoktinis (-ė) Antonina Kondrataitė/Jodkovska Poznanska (gim. 1842)
Vaikai Ona (Ancia), Jadvyga, Stanislava ir Ona
Veikla policijos pareigūnas, Vilniaus policijos stalo viršininkas, 1863 m. sukilimo dalyvis
Parašas

Stanislovas Poznanskis (lenk. Stanislav Poznanski, rus. Станислав Познанский; 1839 m. balandžio 27 d. – 1900 m. rugpjūčio 23 d.) – policijos pareigūnas, policijos stalo viršininkas, 1863 m. sukilimo dalyvis.

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stanislovas (antras vardas – Anastazas) Poznanskis gimė 1839 m. balandžio 27 d. Krapievnicos (Koropiwnica) dvare, stovėjusiame prie Vilniaus, Antano Poznanskio ir Onos Pavlovičiūtės Poznanskos šeimoje.[1]

Poznanskiai jau 1795 m. Vilniaus gyventojų surašymuose minimi kaip senieji Vilniaus gyventojai. 1795 metais paminėti trys Juozo Poznanskio sūnūs: Kasparas, Pranciškus bei Antanas, Vilniaus 3-osios pirklių gildijos atstovai. Pranciškus 1820-1830 metų laikotarpiu buvo Vilniaus miesto burmistras, po burmistravimo buvo Vilniaus magistrato vadovas. Pranciškaus Poznanskio jaunesnysis brolis Antanas 1818 metais Vilniaus arkikatedroje susituokė su Ana de Rossi, tikėtina, architekto Pietro de Rossi dukterimi arba seserimi.[1][2][3]

Stanislovo Poznanskio dėdė Vladislovas buvo paskutinis Trakų miesto rotušės sekretorius. Kitas dėdė Steponas – buvo kariuomenės majoras, vedęs Leono Jurgio Jodkovskio dukterėčią Ievą Vnorovską, gimusią Butrimonių dvare.[1]

Pagrindinis Poznanskių dvaras stovėjo prie Vilniaus rotušės.[4]

Šeima ir gyvenimo veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stanislovo Poznanskio vyriausiosios dukters Ancios Poznanskos antkapis Bernardinų kapinėse, kurį restauravo Lenkijos Kelcų menų mokyklos moksleiviai. Paminklą pastatė senelis Leonas Jurgis Jodkovskis

1861 m. Stanislovas Poznanskis Bernardinų bažnyčioje vedė Antoniną Kondrataitę (Jodkovską), vyriausiąją Leono Jurgio Jodkovskio dukterį. Su žmona Antonina Stanislovas Poznanskis susilaukė keturių dukterų: Ancios Poznanskos, Jadvygos Poznanskos pagal vyrą Antoševskos, Stanislavos Poznanskos ir Onos Poznanskos pagal vyrą Senkevičienės.[1]

Nuo 1859 m. sausio 2 d. Stanislovas Poznanskis dirbo Vilniaus miesto policijos pareigūnu, policijos stalo viršininku.[1]

1863 m. Stanislovas Poznanskis įsitraukė į sukilimą. 1864 m. iš jo buvo konfiskuotas visas turėtas turtas ir jis buvo ištremtas į Sibirą. Sibiro tremtyje Irkutske ir Nerčinske išbuvo 22 metus, iš kurių kažkiek metų atliko katorgos darbus. Po katorgos darbų dirbo Lenos upe plaukiojančio laivo kapitonu, kol buvo leista sugrįžti į tėvynę. Grįžus į Vilnių, politinis sekimas Stanislovui Poznanskiui buvo taikytas iki mirties.[5][6][1]

Sibire gimė antroji Poznanskių duktė Jadvyga, 1778 metais ir trečioji duktė Stanislava. Poznanskiai grįžo iš Sibiro tarp 1881-1884 metų. Jau Lietuvoje susilaukė dukters Onos. Stanislovas Poznanskis mirė 1900 m. rugpjūčio 23 d. Odineco name, Vilniaus gatvėje (Vilniuje) nuo infarkto. Palaidotas Bernardinų kapinėse. Antkapinio paminklo neišliko.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Dr. Randakevičienė Irma. Vilniaus Poznanskiai XIX amžiuje.[1]
  2. Ambrulevičiūtė Aelita. Vilniaus pirklių krikščionių dinastijos: socialinės tapatybės stiprinimo veiksnys (XIX a. antroji pusė, „Istorija“. Mokslo darbai. [2][neveikianti nuoroda]
  3. Vladas Drėma. Vilniaus namai archyvų fonduose. VII knyga. Vilnius: Savastis, 2004.
  4. Gabrielė Giunterytė Puzinienė. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. Vilnius: Tyto alba, 2018. ISBN 978-609-466-292-8.
  5. Informacija apie Stanislovą Poznanskį lenkų interneto svetainėje „Genealogia polakow.pl" [3]
  6. „Списки политических преступников, лишенных по суду прав состояния, имущество коих подлежит конфискации в казну".1864