Stanislovas Manučis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Stanislovas Manučis, lenk. Stanisław Manuzzi, rus. Станислав Мануцци – (g. apie 1773 m. – m. 1823 m. kovo 23 d. Utenoje) – Rusijos imperijos grafas, ATR politinis ir valstybės veikėjas. Mecenatas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grafų Manučių herbas Rusijos imperijoje

Amžininkų įsitikinimu, buvo paskutiniojo ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio nesantuokinis sūnus, net ir krikštytas biologinio tėvo vardu. Tėvai nuo pat savo vestuvių gyveno atskirai, Stanislovą Seivuose augino motina kartu su senele Rože Strutinskiene. Motina Jadvyga Manuči mirė nuo tuberkuliozės būdama vos 42 metų, tada nepilnametis Stanislovas persikraustė gyventi į Breslaujos apskritį pas savo tėvą Mikalojų Manučį. Baigęs Polocko jėzuitų kolegiją, 1790 m. kaip Breslaujos pavieto atstovas dalyvavo Keturių metų seime, garsėjo kaip reformų priešininkas.[1]

Karalius Stanislovas Poniatovskis tėvą buvo paskyręs Apso seniūnu, kuriam pavaldi didelė teritorija, tarp jų ir lietuvių gyvenami kaimai. Prieš tai M.Manučis, kaip ATR pasiuntinys, dažnai lankydavosi Sankt Peterburge ir kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui teikė informaciją apie padėtį krašte, Varšuvoje jis veikė kaip Rusijos įtakos asmuo. 1792 m. kilo karas tarp Rusijos ir ATR ir Breslaujos apskritį užėmė generolo leitenanto Dolgorukio daliniai. Mikalojui Manučiui buvo pasiūlyta bendradarbiauti, bet jis atsisakė, vietoje savęs rekomenduodamas sūnų.

St. Manučis buvo paskirtas Targovicos konfederacijos atstovu Breslaujos apskričiai,[2] jis taip pat priklausė šios Konfederacijos vadovaujantiems organams (kuravo LDK teismus).[3] 1793 m. kaip Infliantų pasiuntinys išrinktas į Gardino seimą, priklausė Gardino konfederacijai.[4]

1794 m. krašte kilo Kosciuškos sukilimas. Su netoliese gyvenusiais dvarininkais tėvas M. Manučis nesutarė, dėl žiauraus elgesio su aplinkiniais buvo pravardžiuojamas Šiaurės velniu. Bijodamas kaimynų keršto Mikalojus Manučis su sūnumi Stanislovu nusprendė bėgti į Rusiją. Sukilėliai pakeliui karietą sustabdė ir gabenamą turtą konfiskavo, o bėgliams leido važiuoti toliau. Sankt Peterburge juos priglaudė carienė Jekaterina II, abiem paskirdama dideles pašalpas. 1797 m. naujai karūnuotas Rusijos caras Pavelas I už paslaugas Rusijos sostui Abiejų Tautų Respublikos padalijimų laikotarpiu suteikė garbingus titulus – ir tėvui, ir sūnui leista vadinti grafais.

Grįžę į Breslaujos kraštą, 1798 m. grafai Menučiai nusipirko prabangius rūmus Belmonte (dab. blrs. Ахремовцы).[5] 1801 m. netikėtai mirė jų globėjas imperatorius Pavelas I. Kaimynai dvarininkai suskubo kelti bylas dėl įsisenėjusių skriaudų, M. Manučis teismus pralaimėdavo vieną po kito. Nuo 1806 m. tėvas Manučis nusprendė pasitraukti į atokų Albinovo palivarką (dab. blrs. Альбиновка), o Belmonto rūmuose įsikūrė sūnus.

Grafas Stanislovas Manučis palaipsniui sureguliavo ginčus su kaimynais ir įgijo jų pasitikėjimą, buvo išrinktas Breslaujos apskrities bajorų maršalka. Dar 1800 m. buvo vedęs Konstanciją Pliaterytę, kartu su žmona garsėjo kaip mecenatai – aukojo parapijinėms mokykloms ir bibliotekoms. Belmonto rūmai buvo idealiai sutvarkyti, jų vidinė tvarka ir parkas priminė Sankt Peterburgą. Grafai palikuonių neturėjo, turtas atiteko žmonos giminėms.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kalendarzyk narodowy y obcy na rok ... 1792. ..., Warszawa 1791, s. 317
  2. Korrespondent Warszawski Donoszący Wiadomości Kraiowe y Zagraniczne. 1792, no 52 + dod., s. 457.
  3. Gazeta Warszawska. 1793, nr 1, [b.n.s.]
  4. Volumina Legum, t. X, Poznań 1952, s. 55.
  5. Belmontas // Lietuvių enciklopedija, t.2, p.367

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Rostworowski E. Manuzzi Stanisław (ok. 1773-1823) poseł, targowiczanin, marszałek szlachty // Polski Słownik Biograficzny t. 19 s. 507
  • Antoni Trębicki. Opisanie Sejmu ekstraordynaryjnego podziałowego roku 1793 w Grodnie. O rewolucji roku 1794, opracował i wstępem poprzedził Jerzy Kowecki. – Warszawa: 1967