Sirmijos karalystė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Сремска краљевина Sirmijos karalystė | ||||
| Vengrijos karalystės vasalė iki 1292 | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Debrcas ir Belgradas | |||
| Kalbos | serbų kalba | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Sirmijos karaliai | ||||
| 1282-1316 | Stefanas Dragutinas | |||
| 1316-1325 | Stefanas Vladislovas II | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Įkurta | 1282 m., 1282 | |||
| - Tapo imperija | 1325 m. | |||
Sirmijos karalystė arba Sremo karalystė (serb. Сремска краљевина = Sremska kraljevina) – viduramžių valstybė, egzistavusi 1282–1325 m. vakarų Balkanuose. Ji kontroliavo dabartinės Serbijos šiaurinį pakraštį. Nors vadinama Sremo karalyste, spėjama, kad istorinio regiono Sremo (Voivodinos dalis) ji nekontroliavo. Jai priklausė istorinis regionas Mačva (į pietus nuo Savos ir Dunojaus upių), kuris tuo metu dar buvo vadinamas žemutine Sirmija. Klestėjimo laikais karalystė kontroliavo Podrinję, Posaviną, šiaurinę Šumadiją ir Braničevą, taip pat šiaurinę Bosniją.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Serbijos karalius Stefanas Urošas I buvo pirmasis, kuris nukariavo Mačvos regioną iš Vengrijos ir prijungė jį prie savo valstybės. Vėlesniu susitarimu Vengrija vėl atgavo savo valdas, o Stefano Urošo sūnus Stefanas Dragutinas buvo apvesdintas už Vengrijos karaliaus dukters Kotrynos.
1276 m. Stefanas Dragutinas tapo Serbijos karaliumi, tačiau 1282 m. dėl silpnos sveikatos atidavė sostą savo broliui Milutinui, sau pasilikdamas tik Podrinję karalystės šiauriniame pakraštyje. Tačiau 1284 m. apvesdinęs savo sūnų Vladislovą už Vengrijos karaliaus giminaitės Konstancos, gavo valdyti tris Vengrijos banatus gretimais: Mačvą, Solį, Usorą, kurie visi sudarė žemutinę Sirmiją (Sremą). Iš pradžių jis valdė kaip Vengrijos vasalas, tačiau Vengrijoje kilus vidinei krizei, jis tapo visiškai nepriklausomas. Yra teiginių, kad kurį laiką jis valdė ir teritorijas į šiaurę nuo Savos, t. y. Aukštutinį Sremą. Karalystės sostinė buvo Debrcas, bet vėliau valdovo rezidencija perkelta į Belgradą.
Sudaręs sąjungą su Milutinu, Dragutinas išplėtė teritorijas į rytus, iš Bulgarijos paverždamas Braničevo ir Kučevo regionus. Vėliau jis susipyko su broliu, nes šis nenorėjo atiduoti sosto Dragutino sūnui Vladislovui. Tai sukėlė karinius konfliktus tarp dviejų serbiškų karalysčių, kurie baigėsi 1313 m., Dragutinui susitaikius su likimu. Jam mirus 1316 m., jo sūnus paveldėjo Sirmiją.
Iš karto po brolio mirties Milutinas užpuolė Sirmiją, nugalėjo ją ir įkalino Vladislovą. Tik 1321 m. mirus dėdei, Vladislovas buvo išlaisvintas ir grįžo į sostą. Jis valdė gaudamas paramą iš Vengrijos, Bulgarijos ir Bosnijos savo kovoje prieš Serbiją, tuo metu valdomą pusbrolio Stefano Dečanskio. Po eilinio pralaimėjimo 1324 m. Vladislovas pasitraukė į Vengriją. Jo karalystės vakarines dalis paėmė Bosnija, o likusios teritorijos atiteko Serbijai.