Karo mokslas
|
Manoma, kad šis straipsnis turi esminių trūkumų, dėl kurių jį reikia perrašyti. Straipsnio turinys, struktūra, stilius ar kitos savybės yra tokios, kad, norint pritaikyti enciklopedijai, jį reikia iš esmės perrašyti. Priežastis atskirai nesukonkretinta, bet jei ji neakivaizdi, tai gali būti nurodyta istorijoje ar aptarime. Jei galite parašyti šį straipsnį iš naujo, tegul ir kelis kartus mažesnį, taip ir padarykite! |
Karo mokslas - mokslas, tiriantis valstybės pasirengimą karui, kariuomenės struktūrą, raidą ir kovos būdus.
Deividas Šlekys, politologas, karo teoretikas, socialinių mokslų daktaras, docentas, karo mokslą skirsto į karo istoriją, karo teoriją ir pagalbinius karo mokslus.
Po to karo istorija skirstoma į karų istoriją (tiria konkrečius karus ir konfliktus, jų priežastis ir padarinius, yra glaudžiai susijusi su visuotine istorija), karybos istoriją (tiria karybos, kariuomenės, jos rūšių, ginklų raidą) ir pagalbinių karo mokslų (fortifikacijos, karo kartografijos, kriptografijos, karo technikos, uniformologijos) istoriją.
Pagal Deividą Šlekį karo teorija skirstoma į karo meną, kuris dar skirstomas į strategiją, operatyvinį meną ir taktiką, ir karo filosofiją (arba karinę mintį), tiriančią karą kaip socialinį reiškinį. Prie pagalbinių karo mokslų jis priskiria: karo inžineriją, karo kartografiją, karo mediciną, karo teisę, fortifikaciją.[1]
Rusijoje karo mokslas - tai mokslo sritis (teorinė ir praktinė), kuri yra žinių sistema apie valstybių, valstybių koalicijų ar klasių karinių operacijų (karo) rengimą ir vykdymą siekiant politinių tikslų, karinių reikalų dalis Rusijoje.
Kitose valstybėse šis terminas apima viską, kas susiję su karu, gynyba ir agresija prieš priešą, t. y. karinius reikalus.
Anksčiau Rusijoje karo mokslas buvo apibrėžiamas kaip karo teorija, karo doktrina, sistemingas karo meno dėsnių plėtojimas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Senovėje karo teoriją plėtojo kinai, graikai, romėnai (pavyzdžiui, Julijus Cezaris).
Karo inžinierius ir gydytojas Adomas Freitagas 1631 m. (kai autoriui tebuvo 23 metai) parašė knygą „Architektura militaris nova et aucta“ (iš lotynų kalbos: „Karinė architektūra: nauja ir išaugusi“).
XVII a. viduryje Vilniaus universiteto auklėtinis K. Semenavičius sukūrė Europos karo mokslą papildančią artilerijos panaudojimo ir raketų teoriją.[2]
XIX a. pradžioje vokiečių karo teoretikas C. F. G. von Clausewitzas skelbė karo, kaip politikos tęsinio, gravitacijos centro, likimo, nenuspėjamumo, psichologinio veiksnio kare svarbos idėjas.
1918–1940 metais labiausiai buvo tiriama karų ir karybos istorija.
Šaltojo karo metu atsirado naujų karo mokslo disciplinų: strategijos studijos (labai artimos karo teorijai), karo sociologija.
Nuo 1990 metų Lietuvos karo akademijoje plėtojama karų ir karybos istorija, pradėta kurti karo inžinerija, karo medicina, karo sociologija, strategijos studijos ir kitos disciplinos.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ https://www.vle.lt/straipsnis/karo-mokslas/
- ↑ Semenavičius Kazimieras, Simonavičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 418 psl.
- ↑ https://www.lka.lt/universitetines-studijos/ Archyvuota kopija 2023-06-29 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- http://www.thelatinlibrary.com/caesar/bc1.shtml
- https://journals.lka.lt/journal/ka
- Artis magnae artilleriae pars prima – pilna suskaitmeninta knyga iš Vrublevskių bibliotekos kolekcijos https://elibrary.mab.lt/handle/1/305