Židinys
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Židinys − atvira ugniavietė patalpoje; vienas iš seniausių patalpų šildymo būdų
Židinį sudaro pakura, pakuros sąrama, dūmtraukis ir jo gaubtas (vadinamoji kakta). Židinys įrengiamas patalpos viduryje, prie sienos arba pačioje sienoje. Židinys daromas iš plūkto molio, akmenų, medžio, plytų, koklių, metalo, marmuro arba kitų medžiagų.
Geriausias židinys − sumūrytas iš ugniai atsparių plytų. Pakuros paviršius, kurį tiesiogiai veikia ugnis, mūrijamas iš ugniai atsparių plytų. Židinys turi stovėti ant akmeninio, nejudančio ir vandens nepraleidžiančio pagrindo.
Židinius kūrenti praktiškai galima bet kuriuo kuru, tačiau geriausiai tinka malkos − beržinės, ąžuolinės, eglinės, pušinės, drebulinės, alksninės. Drebulinės ir alksninės malkos nerūksta, be to, jomis kūrenant dūmtraukyje išdega suodžiai. Suodžius taip pat panaikina degdamos išdžiūvusios bulvių lupenos. Įvairių atspalvių liepsna susidaro deginant kelmus bei šaknis. Vyšnių bei obelų malkos skleidžia malonų kvapą.
Priemonės kurui įdėti, pažarstyti − kaltos metalinės žnyplės, žarstekliai.
Tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Atvirieji židiniai yra su didele siaurėjančia pakura, kuri dažniausiai būna sumūryta iš ugniai atsparių plytų. Tokie židiniai nėra pritaikyti didelėms patalpoms apšildyti.
- Židiniai kaip šildymo įrenginiai yra su nedidelėmis pakuromis, kurių šilumos atidavimo principas yra įkaitinus masy'vą ar karšto oro srautu.
- Židinys-krosnis yra toks židinio tipas, kuris tinka tose patalpose, kuriose nuolatos reikia šilumos. Šie židiniai būna su stiklinėmis ar kitokiomis durelėmis, kurios neleidžia sunaudoti daugiau oro negu reikia degimui.
Šildymas židiniais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šildymas židiniais vyksta dviem būdais:
- tiesiogiai nuo ugnies kaitros. Tokiu būdu šildomos tik greta židinio esančios patalpos. Židinio efektyvumas labai mažas – iki 15–20 % bei trumpas vienos įkrovos malkų degimo laikas. Šio tipo židiniai dabar dažnai atlieka interjerinę funkciją, kitaip tariant, tai grožio elementas namuose;
- nuo šilumos kaupiklių. Šis būdas yra populiaresnis ir efektyvesnis. Šilumos kaupikliu gali būti ugniakurą supančios konstrukcijos, taip pat konstrukcija, kuri šilumą į patalpas perduoda pro židinį patekant orui.
Židinio istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Židinio prototipas buvo akmens amžiaus stovyklaviečių duobės ugniai kūrenti. Dar paleolito būstuose židinyje buvo gaminamas maistas, židinys šildė patalpą. Daugelis senovės tautų židinį laikė šventa ir neliečiama vieta.
Renesanso laikotarpiu židinį imta naudoti ne tik patalpoms šildyti, bet ir interjerui puošti. Gotikos ir baroko interjeruose židinys pasidarė vienas svarbiausių interjero elementų. Jo puošyboje vyravo skulptūros dekoras ir architektūros elementai. Klasicistiniams židiniams būdinga taisyklingos formos, išsikišusi sąramos lentynėlė (žvakidei, laikrodžiui, skulptūrai pastatyti), antikinių motyvų dekoras.
Lietuvoje židinių rasta IV−III tūkstantmetyje pr. m. e. gyvenvietėse.
IX−XIV a. gyvenviečių pastatai turėjo iš molio ir akmenų padarytas krosnis. Kauno pilyje buvo židinys su pakuros sąrama ir gaubtu.
Puošnių spalvotų koklių židinių būta XVI a. didikų rūmuose ir pilyse.
Gotikinių židinių rasta Perkūno namuose (Kaune), Vilniaus Pilies gatvės namuose. 1640 m. buvo išmūryta židinių Vilniaus artilerijos bastione. Daug židinių buvo Biržų pilies rūmuose.
Barokinių židinių rasta kai kuriose Vilniaus universiteto patalpose, klasicistinių − Panemunės pilyje.
Nuo XVI a. pabaigos vietoj židinių įsigalėjo koklių krosnys.
