Šatrija

Kitos reikšmės – Šatrija (reikšmės).

Šatrija

Koordinatės

55°52′21.3″ š. pl. 22°33′29.7″ r. ilg. / 55.872583°š. pl. 22.558250°r. ilg.

Vieta

Telšių rajonas

Seniūnija

Luokės seniūnija

Aukštis

228 m

Plotas

60x60

Priešpilis

gyvenvietė

Naudotas

I tūkstantmetis -
II tūkstantmečio pradžia

Tirtas

1835 m.

Registro Nr.

A1393K / 24531, 24532, 3476 / AR1199

Šatrija – piliakalnis Žemaitijoje, Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Pašatrijos kaimo, Luokės seniūnija. Pasiekiamas iš kelio Luokė – Gaulėnai 2,7 km į pietryčius nuo Luokės miestelio Žylakiuose (stovi meninė rodyklė) pasukus į dešinę pietų kryptimi, už 1,5 km yra kelio gale. Apylinkėse įsteigtas Šatrijos kraštovaizdžio draustinis (813 ha).

Archeologinėje nomenklatūroje žinomas kaip Pašatrijos piliakalnis su gyvenviete, arba Luokės piliakalnis (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A1393K, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1199).

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis įrengtas vienoje aukščiausių Žemaitijos kalvų (altitudė – 228,7 m). Nuo kalvos matyti ir kiti didesni kalnai – Medvėgalis, Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė, matosi Telšių katedros bokštai. Ant kalno yra aukuras. Ant gretimos kalvos yra atkurta amžinoji ugnis. Kalno apylinkės priklauso Šatrijos kraštovaizdžio draustiniui, kuris užima 813 ha.^[1]

Piliakalnio vakarinis ir rytinis šlaitai labai statūs, daugiau kaip 25 m aukščio. Aikštelė viršuje – ovalios formos, 60x60 m dydžio. Ryškūs pylimai pietinėje šlaito pusėje. Kitur jie gerokai apardyti, nes anksčiau piliakalnio šlaitai buvo ariami.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arti Šatrijos Kalno esančio Raudonkalnio viršūnėje sergėjama Šatrijos amžinoji ugnis. Kiekvieną parą nuo 2017 metų savanoriai ugnume (ugnies name) sergėja ugnį ir prižiūri, jog ji neužgestų. Amžinosios ugnies sergėjimas yra atkurta tradicija, kuri kadaise buvo praktikuojama baltų žemėse iki krikščionybės įsitvirtinimo.

Kasmet, trečiąjį liepos šeštadienį senojo protėvių tikėjimo tęsėjai susirenka ant Šatrijos švęsti Gabijos šventės.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1835 m. piliakalnyje vyko kasinėjimai. Pagal archeologinius radinius jis datuojamas I tūkstantmečio antra puse – II tūkstmečio pradžia. Kalvoje rasti archeologiniai radiniai: degintiniai kapai, laidojimo urnos, ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmeniniai kirvukai. Kalvos viršuje XIV a. stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonių gyventa dar nuo II a. pr. m. e. Čia galėjo būti vienas svarbiausių pagonių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus krikščionybę. Viduramžiais buvo net mėginta pervadinti kalvą šv. Juozapoto kalnu, bet šis pavadinimas neprigijo.

2009 m. siekiant gauti finansavimą Šatrijos piliakalniui tvarkyti Žemaičių muziejus Alka, archeologai Dalia Karalienė ir Antanas Kavaliauskas, Varnių regioninio parko direkcijos pavedimu atliko tyrimus piliakalnio teritorijoje. Iškasta 61 perkasa bei šurfai (perkasa – 2x10 m, 5x5 m, šurfai – 1x1, 2x2 m duobė), ištirta 220 m². Giliausia perkasa siekė 1,60 m, giliausias šurfas – 2,20 – 2,30 cm. Duobės buvo kasamos tose vietose, kuriose bus daromi takai, tarp duobių 30 – 40 m atstumas. Piliakalnio papėdėje esančiame take, kuriuo dabar naudojasi ūkininkai, iš 18 duobių tik trijose aptiktas kultūrinis sluoksnis. Šlaituose iškastos 2 perkasos, terasose – 3, viršaus aikštelėje – 1 perkasa. Rasta įrodymų, jog ant piliakalnio buvo įsikūrusi gyvenvietė. Vienoje iš perkasų aptiktos dvi ugniavietės, viena nuo kitos per 5,40 m bei nemažai stambių žolėdžių gyvulių, paukščių kaulų, nedidelės šerno iltys, aptiktos geležies lydymo atliekos, šukos, pagamintos iš kaulo, vyriškas žiedas, titnago skeltė, daug žiestos, grublėtos keramikos, puodų šukių fragmentų. Kai kurios šukės lipdytos ir ornamentuotos gnaibymu, kai kurios – piršto įspaudimu. Viename šurfe, rytinėje piliakalnio papėdėje, 40 cm gylyje, aptikta žmonių kaulų: keletas kaukolių, kojų kaulų, dantis. Daroma prielaida, jog radiniai išlikę iš V–VIII a. ar XV a. ^[2]

Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojama, kad nuo seno ant kalvos rinkosi visos Žemaitijos raganos. Kažkada jos apipylė žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią ir atsirado piliakalnis. Bažnyčiai ėmus pūti, kalno viršus įlinko. Žmonės kalba, kad kažkada per kalvotą Žemaitiją ėjęs milžinas prisipylė pilnas kišenes žemių. Pavargęs prigulė pailsėti ir užmigo. Kur buvusios kur nebuvusios čia pat atlėkė pelės, kurios pragraužė kišenes ieškodamos skanėstų. Prabudęs milžinas įsiuto ir sušuko: „Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“. Pelės kaipmat išsilakstė, ir taip prigijo Šatrijos pavadinimas.