Zooplanktonas

Zooplanktonas (gr. zoon (ζῴον), 'gyvūnas' + planktos (πλαγκτός), 'klajoklis') – jūrų arba gėlųjų vandenų gyvų organizmų, pasyviai plūduriuojančių vandenyje ir dreifuojančių srovėse, visuma, kuri yra svarbi mitybos grandinės dalis. Kai kurios planktono rūšys būna susijungusios į kolonijas, sudarančios didžiulį organizmą, plaukiojantį vandens viršutiniuose sluoksniuose ar pačiame paviršiuje. Zooplanktoną dažnai sudaro mikroskopiniai vėžiagyviai, tampantys maistu daugybei žuvų, moliuskų, jūrinių žinduolių. Kai kurie gyviai maitinasi tik zooplanktonu, kuriam išnykus negalėtų funkcionuoti daugybė jūrinių ekosistemų.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vieni zooplanktoną sudarantys gyviai minta tiesiog leisdami vandens srautą pro savo burną ir išfiltruodami maisto (paprastai dumblių) daleles, kiti, kaip planktoniniai kopepodai, vykdo vienaląsčių organizmų užpuolimus, sugriebdami savo mitybai naudojamomis galūnėmis. Šie kopepodai taip pat sudaro didelę dalį žuvų, banginių, jūros paukščių ir kitų vėžiagyvių maisto raciono dalį. Apykaklėtieji žiuželiniai (Choanoflagellata) maistą gaudo protoplazminės apykaklės pagalba, daugiausia maitindamiesi bakterijomis.

Zooplanktoniniai organizmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Zooplanktonas gali būti įvairiausių formų ir dydžių. Jį sudarantys organizmai dėl savo dydžio nėra pajėgūs plaukti prieš srovę. Savybė nuolat judėti pasroviui leidžia įvairius organizmus (bakterijas, moliuskus, dumblius, vėžiagyvius) priskirti planktonui. Zooplanktone gyvuojantys organizmai gali būti nuo 2 μm (žiuželiniai) iki kelių metrų (medūzos) dydžio. Jie gali maitintis fitoplanktonu, negyva organine medžiaga, kitomis zooplanktono rūšimis ar maistui panaudoti įvairius šaltinius. Vieni organizmai visą gyvenimą praleidžia vandens masėje, kiti – tik dalį savo gyvenimo (bestuburių ir žuvų lervos). Jų paplitimas susijęs su vandens temperatūra, druskingumu, maisto medžiagų kiekiu.

Ežerų zooplanktoniniai organizmai yra labiau pigmentuoti arba matiniai, nes čia žuvų ar kitų organizmų, besimaitinančių planktonu, yra palyginti mažiau, nei jūrose, kur organizmai yra skaidrūs ir bespalviai. Zooplanktonas savo elgsena įvairiai reaguoja į plėšrūnų, pvz., žuvų, dafnijų, skleidžiamus kairomonus: vieni siekia išvengti pavojų (Daphnia lumholtz) išskleisdami spyglius, kiti migruodami planktono vertikalėje. Gėlo vandens zooplanktone organizmams būdingas sezoninis polimorfizmas, susijęs su morfologiniais pakitimais (vasarą pailgėjantys kiautelių spygliai apsaugai nuo gausesnių plėšrūnų).

Pagrindinės zooplanktoninių organizmų grupės:

Pirmuonys (Protozoa): augaliniai ir gyvūniniai žiuželiniai, sarkodiniai, blakstienotieji.
Daugialąsčiai duobagyviai (Coelenterata) ir šukuočiai (Ctenophora).
Smulklos daugialąstės verpetės (Rotifera).
Vėžiagyviai (Crustacea): šakotaūsiai (Cladocera) ir irklakojai vėžiagyviai (Copepoda), krilis (Euphausiida).
Vabzdžiai: Chaoboridae lervos.
Kiti bestuburiai (išskyrus vėžiagyvius): šeriažandžiai (Chaetognatha), daugiašerės kirmėlės (Polychaeta), moliuskai (Mollusca), chordinės apendikuliarijos (Appendicularia), salpos (Salpae).