Zigmantas Liandzbergis
Zigmantas Liandzbergis (1929 m. balandžio 1 d. Kelmė – 1993 m. sausio 19 d. Vilnius) – Lietuvos architektas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1953 m. baigė Kauno politechnikos institutą.
1953–1992 m. dirbo Miestų statybos projektavimo institute Vilniuje. 1959–1964 m. grupės vadovas, 1964–1992 m. vyr. architektas. 1972–1976 m. ir 1978–1992 m. dėstė Vilniaus inžineriniame statybos institute (nuo 1991 m. Vilniaus Gedimino technikos universitetas).[1]
Sūnus dailininkas Linas Liandzbergis.
Projektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vaikų kavinės „Nykštukas“ Vilniuje interjeras, su architektu J. Kriukeliu, 1964 m.; neišliko
- Klinikinė ligoninė Vilniuje, su architektu E. Chlomausku, 1967 m., dab. Vilniaus miesto klinikinė ligoninė; LTSR valstybinė premija
- Vaikų sanatorija „Pušelė“, Valkininkai, su architektu E. Chlomausku, 1970 m.
- Vilniaus sporto rūmai, su architektais E. Chlomausku, J. Kriukeliu, 1971 m.
- Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė, su architektu V. Vieliumi, 1974 m.
- Parduotuvės Šeškinės, Tuskulėnų g., abi su architektu A. Panavu, 1980–1981 m.
- Universalinė parduotuvė, Kardiologijos reabilitacijos centras, Palanga, su architektu A. Panavu, 1981 m.
- Respublikinė universitetinė ligoninė Santariškėse, su architektais E. Chlomausku, R. Plyčiumi-Plyčiuraičiu, 1983 m.; dab. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos
- Vietinės pramonės projektavimo, konstravimo ir technologijos institutas, su architekte R. Masilionyte, 1983 m.; dab. Policijos departamentas
- Poliklinika Antakalnyje, 1983 m.
- Greitosios pagalbos universitetinė ligoninė Lazdynuose, su architektu E. Chlomausku, 1995 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algimantas Mačiulis. Zigmantas Liandzbergis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 66 psl.