Zavadskio spaustuvė

Zavadskio leidyklos spaustuvė – spaustuvė, veikusi 1803–1939 m. Vilniuje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Spaustuvę įkūrė iš Poznanės į Vilnių atvykęs Juozapas Zavadskis. 1805 m. perėmęs Vilniaus universiteto spaustuvę, sujungė ją su savąja ir įsteigė leidyklą (1805–1939 m.). Vilniaus universitetui leidus, spausdino ir pardavinėjo vadovėlius, dėstytojų knygas, kalendorius, laikraščius. 1828 m. neteko spaustuvininko titulo, turėjo išsikelti iš universiteto patalpų. Knygoms platinti turėjo knygynus Vilniuje, Varšuvoje.

1838 m. spaustuvę paveldėjo sūnus Adomas Zavadskis, iš Adomo Zavadskio įmonę perėmė jo jaunesnysis brolis Feliksas, o iš šio – jaunesnieji Zavadskių giminės atstovai. Tačiau tiek leidybinė firma, tiek jos knygynas iki pat nacionalizacijos 1940 m. vadinosi Juozapo Zavadskio vardu.

1854–1864 m. išleisti 348 leidiniai lenkų kalba, 105 lietuvių kalba, 107 lotynų kalba, 11 prancūzų kalba ir vokiečių kalba, 25 rusų kalba. 1904 m. spaustuvė įsigijo pirmuosius lietuviškus raidynus, rotacines mašinas. Tai buvo pati geriausia to meto spaustuvė Lietuvoje. Kasmet siųsdavo vieną spaustuvininką tobulintis į Leipcigą. Atgavus lietuvišką spaudą, Zavadskių leidykla vėl ėmėsi leisti lietuviškas knygas, brošiūras, periodinius leidinius. Iki 1920 m. jų išleido arti dviejų šimtų. Tačiau vis labiau įsigalinti nacionalistinė lenkomanų reakcija stabdė lietuviško žodžio plitimą Vilniuje. Nuo 1920 m. lietuviškų knygų neleido, 1930 m. uždarytas ir lietuviškų knygų skyrius Zavadskių knygyne. 1939 m. spaustuvę nupirko Kauno „Spindulio“ akcinė bendrovė ir įsteigė savo skyrių „Švyturys“.^[1]