Voyager programa
„Voyager“ programa – JAV nepilotuojamų skrydžių programa, skirta Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno tyrimams. Abu „Voyager“ programos kosminių stočių „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ skrydžiai buvo sėkmingi. Gauta daug informacijos apie dujinių planetų sandarą.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Voyager“ programa iš pradžių laikyta „Mariner“ programos dalimi ir nepilotuojami aparatai vadinti „Mariner 11“ ir „Mariner 12“. Po to šie „Mariner“ zondai buvo perkelti į atskirą „Mariner“ Jupiterio-Saturno programą, kuri tapo „Voyager“ programa.
Iš dviejų Voyager programos aparatų „Voyager 2“ buvo paleistas pirmasis. Jo trajektorija buvo sumodeliuota taip, kad būtų išnaudotas neįprastas planetų išsidėstymas, kuris pasitaiko kas 175 metus.[1] Šis išsidėstymas leido aparatui nuskristi į Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną.
„Voyager 1“ buvo paleistas po „Voyager 2“, jis skriejo trumpesne ir greitesne trajektorija ir pasiekė Jupiterį su Saturnu anksčiau, bet dėl to neaplankė kitų išorinių planetų. „Voyager 1“ aplankė Saturno palydovą Titaną.
Šiuo metu Voyager 1 ir Pionierius 10 yra toliausiai vienas nuo kito esantys žmogaus sukurti objektai kosmose.
„Voyager“ konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Voyager 1“ ir „Voyager 2“ buvo naudojama trijų ašių stabilizavimo sistema, kuri padėjo išlaikyti erdvėlaivį nukreiptą tam tikra kryptimi.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Planetary Voyage“. USA.gov. 2013-10-30. Suarchyvuota iš originalo 2013-11-27. Nuoroda tikrinta 2014-02-04.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
|
Šis straipsnis apie kosminį aparatą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |