Vilniaus šv. Aleksandro Neviškio koplyčia

Vilniaus šv. Aleksandro Neviškio koplyčia

Rusiškas pavadinimas	Александро-Невская часовня в Вильне
Gyvenvietė	Vilnius
Adresas	dab. Vinco Kudirkos aikštė
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta	1865 m.
Stilius	neobizantinis stilius

Vilniaus Šv. Aleksandro Neviškio koplyčia – neišlikusi stačiatikių koplyčia, stovėjusi Vilniaus centrinėje dalyje, dabartinės Vinco Kudirkos aikštės vietoje. Pastatyta pagerbti rusų kareiviams, žuvusiems ATR 1863 m. sukilimo malšinimo kovose.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčia pradėta statyti 1863 m. spalio 22 d. dalyvaujant Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui. Projekto autorius buvo Imperatoriškosios menų akademijos profesorius Aleksandras Rezanovas. Koplyčios statybai aukojo įvairios Šiaurės vakarų krašto miestų bendruomenės, vadovavo Vilniaus architektas Nikolajus Čiaginas. Pašventinta 1865 m. rugpjūčio 30 d.

Šalia koplyčios jos priežiūrai buvo pastatytas sargo namelis. Kasmet rugpjūčio 29 d. koplyčioje buvo organizuojamos iškilmingos pamaldos žuvusių kareivių atminimui.

1904 m. kovo 3 d. buvo pasikėsinta koplyčią susprogdinti. Incidento metu apgadintos durys, interjero detalės, išmušti langų stiklai. Ikonos išliko nepažeistos. Koplyčia restauruota už surinktas aukas.

1918 m. koplyčią sugriovė revoliucinių nuotaikų apimti darbininkai, kitais duomenimis, ji buvo išardyta užplūdusių bolševikų 1919 m. Šešios didelės ikonos, nutapytos ant cinkuotų lentų, taip pat langų rėmuose buvusios ikonos buvo pervežtos į Mikniškių cerkvę (dab. Šalčininkų rajonas).

1928 m. buvo pašalinti koplyčios pamatų likučiai. Šioje vietoje pastatytas baseinas būsimam fontanui, kuris taip ir nebuvo paleistas. Po Antrojo pasaulinio karo 1945 m. šioje vietoje buvo palaidotas tarybinis generolas Ivanas Černiachovskis. Ant jo kapo 1950 m. pastatytas skulpt. Nikolajaus Tomskio sukurtas paminklas (demontuotas 1991 m.).

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčia neobizantinė, aštuonkampės formos su tokiu pačiu kūgišku kupolu. Statinys buvo pakylėtas ant raudono suomiško granito aikštelės, apsuptos cementinių baliustradų. Kupolą dengė paauksuoti vario lakštai, viršūnę vainikavo paauksuotas kupoliukas su kryžiumi. Špilio plokštuma buvo iškalta paauksuotomis ir pasidabruotomis, paeiliui besikeičiančiomis šaškėmis.

Koplyčios cokolis sumontuotas iš vientiso vietinio granito luito ir nupoliruotas. Visose sienų plokštumose įrengtos nišos, dengiamos arkų ant cementinių kolonų. Nišų gilumoje buvo įtaisytos 3x1,5 m balto marmuro plokštės su iškaltomis 417 karininkų ir kareivių, žuvusių 1863 m. sukilime, pavardėmis.

Antrąjį koplyčios aukštą puošė nedidelės kolonos, tarp kurių buvo įsiterpę langai ir emaliuotos ikonos, nutapytos dažais ant Vezuvijaus ugnikalnio sukietėjusios lavos plokščių. Stogo pakraščius puošė pusiau apskriti įgilinimai su įstatytomis terakotos detalėmis.

Į koplyčią vedė ažūrinės bronzinės durys. Virš įėjimo kabojo balto marmuro bareljefas, vaizduojantis angelų apsuptą Dievo motiną su kūdikėliu.

Koplyčios vidus buvo dekoruotas vaškiniais dažais, sekant viduramžių graikų bažnyčių pavyzdžiu. Grindys išklotos Georgijaus spalvų marmuro plytelėmis – baltomis, juodomis ir gelsvomis. Sienos ir karnizai, ištapyti vašku, priminė aukso ir sidabro mozaiką. Langų stiklai buvo vientisi, raštuoti.

Žemutiniame koplyčios aukšte buvo septynios didelių matmenų ikonos (beveik iki lubų), nutapytos Peterburgo dailininko akademiko V. V. Vasiljevo. Jas apšvietė paauksuotos bronzos šviestuvai, savo formomis panašūs į senovės cerkves ir bokštus.