Vilhelmas IV
| Vilhelmas IV | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Vilhelmas IV | |
| Hanoverių dinastija | |
| Gimė | 1765 m. rugpjūčio 21 d. Londonas |
| Mirė | 1837 m. birželio 20 d. (71 metai) Vindzoro pilis |
| Palaidotas (-a) | Šv. Jurgio koplyčia, Vindzoro pilis |
| Tėvas | Jurgis III |
| Motina | Šarlotė Maklenburg |
| Sutuoktinis (-ė) | Adelaidė Saksė |
.svg) | |
| Valdė | 1830 m. birželio 26 d. - 1837 m. birželio 20 d. (6 metai) |
| Karūnavimas | 1831 m. rugsėjo 8 d. |
| Pirmtakas | Jurgis IV |
| Įpėdinis | Viktorija |
 Vikiteka |
Vilhelmas IV |
| Parašas | |
| |
Vilhelmas IV (William Henry; 1765 m. rugpjūčio 21 d. – 1837 m. birželio 20 d.) – Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystės bei Hanoverio karalius, valdęs 1830–1837 metais, laivyno admirolas (1811 m. gruodžio 24 d.). Trečiasis karaliaus Jurgio III (George III) sūnus, sostą perėmęs iš savo vyresniojo brolio Jurgio IV ir tapęs paskutiniuoju karaliumi bei priešpaskutiniuoju monarchu iš Hanoverių dinastijos.[1]
Jaunystėje būsimasi karalius tarnavo laivyne, dėl to vėliau turėjo pravardę "Karalius jūreivis". Tarnavo Šiaurės Amerikoje, tačiau kariniuose veiksmuose praktiškai nedalyvavo. Sostą paveldėjo būdamas 64 metų, po dviejų vyresniųjų brolių, kurie neturėjo palikuonių (Jurgio IV vienintelė dukra Šarlotė mirė gimdydama 1817 m. lapkričio 6 d.), mirties. Per septynerius jo valdymo metus buvo įgyvendinta keletas svarbių reformų: reformuoti Didžiosios Britanijos Parlamento rinkimai, peržiūrėti vargšų globos įstatymai, demokratizuoti municipalitetai, pirmą kartą įvesti apribojimai vaikų darbui, visoje Britų imperijoje panaikinta vergovė. Vilhelmas buvo paskutinis britų monarchas, kuris premjerministrą paskyrė nepaisant parlamento prieštaravimo. Hanoverio karalystei suteikė liberalią konstituciją.
Abu teisėti Vilhelmo IV vaikai mirė vaikystėje, dėl to sostą paveldėjo jo dukterėčia Viktorija, o Hanoverio karaliumi tapo jo jaunesnysis brolis Ernstas Augustas.
Gyvenimas prieš tampant karaliumi[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vilhelmas gimė 1765 m. rugpjūčio 21 d. ryte Londone esančiuose Bekingamo rūmuose tuometinio karaliaus Jurgio III ir karalienės Šarlotės šeimoje.[2] Vilhelmas buvo trečias vaikas karališkoje šeimoje, amžiumi jį lenkė jo broliai Jurgis ir Frederikas, dėl to jis nebuvo laikomas galimu sosto paveldėtoju.
Didžiąją dalį vaikystės princas Vilhelmas praleido Ričmonde ir Kiu (Kew) rūmuose, kur buvo lavinamas privačių mokytojų.[3] Trylikos metų ėmė tarnauti Karališkajame laivyne mičmanu[4], 1780 m. dalyvavo mūšyje prie Sent Vinsento kyšulio.[5][6] Nors laive Vilhelmą lydėjo auklėtojas, jo patirtis mažai kuo skyrėsi nuo mitų mičmanų tarnybos, kartu su visais jis ruošė maistą ir netgi buvo kartu su kitais komandos nariais areštuotas už girtas muštynes Gibraltare (nors iškart nustačius asmenybę princą paleido). 1786–1789 m. buvo fregatos „HMS Pegasus” kapitonas. 1788–1789 m. vadovavo kitai fregatai pavadinimu „HMS Andromeda”.
Per Amerikos nepriklausomybės karą jis tarnavo Niujorke (Vilhelmas buvo vienintelis britų karališkosios šeimos narys buvęs Amerikoje vykstant nepriklausomybės karui). Amerikiečiai buvo sumanę pagrobti Vilhelmą, bet jiems plano teko atsisakyti, nes britai sužinojo ir nusiuntė sargybinius apsaugoti princo.
1789 m. tapo Klarenco ir Šv. Andriaus kunigaikščiu. 1827 m. ministras pirmininkas Džordžas Kaningas paskyrė šešiasdešimtmetį Vilhelmą pirmuoju Vyriausiuoju admirolu.
Santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1791 m. Vilhelmas susipažino su airių aktore Dorotėja Bland. Jie tapo draugais ir susilaukė 10 vaikų – 5 mergaičių ir 5 berniukų. Vaikai buvo nesantuokiniai, todėl negalėjo paveldėti sosto. Santykiauti su neištekėjusi moterimi buvo nepriimtina, tad Vilhelmas savo vaikus globoti ir mokyti atidavė Dorotėjai. Ji mirė 1816 m. Prancūzijoje.
1818 m. liepos 11 d. Vilhemas vedė vokietę princesę Adelaidę (1792–1849). Princo Vilhelmui buvo vestuvių dieną jam buvo 52 metai. Po vestuvių pora persikėlė gyventi į Hanoverį. Ten Adelaidė tapo nėščia.
1819 m. kovo 27 d. jiems gimė dukra Šarlotė, bet ji išgyveno tik 5 valandas (prieš gimdymą Adelaidė buvo susirgusi pleuritu). Šarlotė buvo palaidota Šv. Jurgio koplyčioje Vindzoro pilyje.
1820 m. gruodžio 10 d. Londone gimė antroji dukra Elžbieta. Kūdikis atrodė sveikas, bet susirgo žarnų uždegimu ir mirė po 2 mėnesių 1821 m. kovo 4 d. Praėjus 6 dienoms po jos mirties Elžbieta buvo palaidota Šv. Jurgio koplyčioje Vindzoro pilyje.[7]
1822 m. balandžio 8 d. gimė du dvyniai berniukai. Vardų jie neturėjo, nes gimė negyvi.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „William IV“. britannica.com.
- ↑ Ziegler, Philip. King William IV. — London: Collins, 1971. — P.12
- ↑ Ziegler, Philip. King William IV. — London: Collins, 1971. — P.13-19
- ↑ Ziegler, Philip. King William IV. — London: Collins, 1971. — P.23-31
- ↑ Ziegler, Philip. King William IV. — London: Collins, 1971. — P.32
- ↑ Allen, W. Gore. King William IV. — London: Cresset Press, 1960. — P.29
- ↑ „A monument to a royal child: Princess Elizabeth of Clarence“. royalcentral.co.uk. 2019-08-21.
Vilhelmas IV Hanoveriai Gimė: 1765 m. rugpjūčio 21 d. Mirė: 1837 m. birželio 21 d.
| ||
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Jurgis IV |
|
Po to: Viktorija |