Viešumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Viešumas - bendrasis teisės principas.

Tam, kad teisė galėtų būti taikoma, galioti, ji turi būti žinoma atitinkamiems teisinių santykių, kuriems reguliuoti siekiama taikyti teisę, subjektams. Tam teisės normos turi būti paskelbtos viešai, išplatintos kaip visuomeninė informacija ir normų turinys turi būti pasiekiamas atitinkamiems santykių dalyviams. Taip pat viešumas išplaukia iš visuomeninės viešųjų struktūrų kontrolės principo. Jis taikytinas ir teisės struktūrų, teisinių organizacijų veiklai: turi būti užtikrinama galimybė visuomeninei kontroliuoti organizacijų, taikančių valstybinę, teisinę prievartą, teikiančių viešąsias paslaugas ir atliekančių atitinkamas valstybines funkcijas veiklą. Viešumo principas - taip pat pagrindas užtikrinti valstybinėms struktūroms suteikiamų išteklių (lėšų, kitų vertybių) kontrolę, kadangi didžiąją dalį valstybinių funkcijų apmoka mokesčių mokėtojai (per biudžeto paskiriamus asignavimus jų valdytojams - ministerijoms, o šios per savo padalinius - kitoms įstaigoms).

Principo išimtys - žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas (pvz., privataus gyvenimo apsauga, asmens duomenų apsauga), valstybinių paslapčių saugojimas ir kt.

Teismo posėdžio viešumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį.

Uždarame teismo posėdyje gali būti dalyvaujantys byloje asmenys, o reikiamais atvejais – ir liudytojai, vertėjai bei ekspertai.

Uždarame teismo posėdyje byla nagrinėjama laikantis visų proceso taisyklių. Teismo sprendimo rezoliucinė dalis paskelbiama viešai, išskyrus bylas dėl įvaikinimo.

Į teismo posėdžių salę jaunesni kaip 16 metų asmenys Lietuvoje neįleidžiami, jeigu jie nėra dalyvaujantys byloje asmenys arba liudytojai.

Teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir jiems tirti teismas gali naudoti bet kurias technines priemones. Dalyvaujantys byloje asmenys savo procesinėms funkcijoms vykdyti viešame teismo posėdyje gali daryti garso įrašą teismo posėdžiui užfiksuoti. Apie daromą garso įrašą dalyvaujantys byloje asmenys privalo informuoti posėdžio pirmininką. Dalyvaujantys byloje asmenys, neinformavę teismo apie daromą garso įrašą, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kitiems asmenims draudžiama teismo posėdžio metu filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus bei naudoti kitas technines priemones. Asmenims, pažeidusiems šį draudimą teismo posėdžio metu, taikoma įstatymų numatyta atsakomybė.

Lietuvoje posėdžio viešumo taisykles nustato LR CPK 9 straipsnis.

Bylos medžiagos viešumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visa išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys. Jie turi teisę daryti bylos medžiagos nuorašus ir išrašus. Tokią teisę šie asmenys įgyja, kai sprendimas ar teismo procesą užbaigianti nutartis įsiteisėja, o jeigu byla gali būti nagrinėjama kasacine tvarka, – ją išnagrinėjus kasacine tvarka arba pasibaigus apskundimo kasacine tvarka terminui. Su vykdomosios bylos medžiaga galima susipažinti, kai sprendimas yra įvykdytas.

Priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Dėl teismo nutarties, kuria atmestas prašymas, gali būti duodamas atskirasis skundas.

Norėdamas susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga, asmuo atitinkamo teismo pirmininkui turi pateikti nustatytos formos prašymą, kuriame nurodo savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ir asmens kodą bei susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga tikslą. Susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga tvarką nustato Teisingumo ministerija suderinusi su Lietuvos archyvų departamentu prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Su bylos medžiaga, sudarančia valstybės ar tarnybos paslaptį, turi teisę susipažinti asmenys, kuriems ši teisė yra specialiai suteikta vadovaujantis įstatymais (LR CPK 10 straipsnis „Bylos medžiagos viešumas“).[1]

Istorijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

(„glasnostj") - Gorbačiovo paskelbta politika, pagal kurią valdymo institucijos gavo teisę laisvai diskutuoti politiniais ir kitais klausimais.


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]