Viačeslavas Ivanovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kitos reikšmės – Viačeslavas Ivanovas (reikšmės).
Viačeslavas Ivanovas
Gimė 1929 m. rugpjūčio 21 d.
Maskva, Rusija Rusija
Mirė 2017 m. spalio 7 d. (88 metai)
Los Andželas, Jungtinės Amerikos Valstijos JAV
Veikla kalbininkas
Alma mater Valstybinis Maskvos universitetas

Viačeslavas Ivanovas (rus. Вячеслав Всеволодович Иванов, 1929 m. rugpjūčio 21 d. Maskvoje, Rusijoje – 2017 m. spalio 7 d. Los Andžele, JAV) – Rusijos kalbininkas, vertėjas, semiotikas ir antropologas. Filologijos mokslų daktaras (1978), Rusijos mokslų akademijos Istorinės filologijos mokslų skyriaus akademikas (2000). Pasaulio kultūros instituto prie Valstybinio Maskvos M. Lomonosovo universiteto ir Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto direktorius.[1] Vienas iš Maskvos komparatyvistikos mokyklos steigėjų.[2]

Kalifornijos universiteto Slavų ir Rytų Europos kalbų bei literatūros skyriaus profesorius. Amerikos kalbininkų draugijos (1968), Britanijos akademijos (1977),[3] Amerikos meno ir mokslų akademijos (1993), Amerikos filosofų draugijos (1994) užsienio šalių narys;[4] tikrasis Rusijos gamtos mokslų akademijos narys (1991).

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Ivanovo tyrimai skirti istorinei lyginamajai kalbotyrai (visų pirma – indoeuropiečių kalboms), psichologinei kalbotyrai, semiotikai, matematinei kalbotyrai, literatūrologijai, kultūros istorijai, antropologijai. Jis yra daugiau kaip 1000 mokslinių darbų autorius, publikuota vertimų iš aštuoniolikos kalbų.

Su akademiku V. Toporovu parašė dvi monografijas ir daugybę straipsnių apie slavų kultūros semiotiką. V. Ivanovas ir V. Toporovas suformulavo „pagrindinio mito“ teoriją. Drauge su V. Toporovu prisidėjo prie baltistikos plėtotės už Baltijos šalių ribų.[5] Palaikė hipotezę, kad slavų kalbos yra kilusios iš baltų kalbų paribio dialektų.[6]

Priklausė enciklopedijos „Pasaulio tautų mitai“ (rus. Мифы народов мира) ir kasmetinio rinkinio „Baltų ir slavų tyrimai“ (rus. Балто-славянские исследования) redkolegijai (1980–2014).[7]

Su akademiku T. Gamkrelidze parašė fundamentalų darbą „Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai“ (1984), kuriame nagrinėjama indoeuropiečių prokalbės gramatika ir leksika, apžvelgiami bendrieji praindoeuropiečių visuomenės sandaros, religijos ir medžiaginės kultūros bruožai, ir, remiantis archeologijos duomenimis, aptariamas indoeuropiečių kilmės klausimas. Knygoje pirmą kartą pateikta „Armėnijos hipotezė“, pasak kurios, indoeuropiečių prokalbė susidarė Armėnijos kalnyne. 1995 m. knyga buvo išleista angliškai, leidykla – Mouton de Gruyter, vertėjas – įžymus JAV kalbininkas, istorinės kalbotyros specialistas Dž. Nikolsas (angl. J. Nichols).

Rinktiniai darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sanskrit. Moscow: Nauka Pub. House, Central Dept. of Oriental Literature, 1968.
  • Borozdy i mezhi. Letchworth: Bradda Books, 1971. 351 p.
  • su T. Gamkrelidze, Indoevropjskij jazyk i indoevropejcy: Rekonstrukcija i istoriko-tipologieskij analiz prajazyka i protokultury. Tiflis: Tiflis University Press 1984. xcvi + 1328 p.
    • Vertimas į anglų k.: Indo-European and the Indo-Europeans: A reconstruction and historical analysis of a proto-language and a proto-culture. 2 vols. Trans. J. Nichols. Berlin–New York: Mouton de Gruyter, 1: 1994, 2: 1995
  • su T. Gamkrelidze, “The ancient Near East and the Indo-European question: Temporal and territorial characteristics of Proto-Indo-European based on linguistic and historico-cultural data”, Journal of Indo-European Studies vol. 13, no. 1–2 (1985): 3–48.
  • su T. Gamkrelidze, “The migrations of tribes speaking Indo-European dialects from their original homeland in the Near East to their historical habitations in Eurasia”, Journal of Indo-European Studies vol. 13, no. 1–2 (1985): 9–91.
  • V. Ivanovas ir T. Gamkrelidzė, “The Early History of Indo-European Languages”, Scientific American vol. 262, no. 3 (March, 1990): 110–116.
  • The archives of the Russian Orthodox Church of Alaska, Aleutian and Kuril Islands (1794–1912): An attempt at a multisemiotic society. Washington, 1996.
  • The Russian orthodox church of Alaska and the Aleutian Islands and its relation to native American traditions – an attempt at a multicultural society, 1794–1912. Washington, D.C.: Library of Congress; U.S. G.P.O., 1997.
  • (redaktorius) su Ilia Verkholantseva, eds., Speculum Slaviae Orientalis : Muscovy, Ruthenia and Lithuania in the late Middle Ages. Moscow: Novoe izdatel’stvo, 2005.
  • (redaktorius), Issledovaniia po tipologii slavianskikh, baltiĭskikh i balkanskikh iazykov: preimushchestvenno v svete iazykovykh kontaktov [= Studies in the typology of Slavic, Baltic and Balkan languages: with primary reference to language contact]. St. Petersburg: Aleteĭia, 2013.
  • su V. Toporovu, Mifologiia: statʹi dlia mifologicheskikh ėntsiklopediĭ. Moscow: IASK, Iazyki slavianskikh kulʹtur, 2014.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Крылов С. А. Академик Вячеслав Всеволодович Иванов: краткий очерк научной деятельности Archyvuota kopija 2017-10-31 iš Wayback Machine projekto.
  2. ↑ Старостин Г. С. и др. (2015). К истокам языкового разнообразия. Десять бесед о сравнительно-историческом языкознании с Е. Я. Сатановским. М.: Издательский дом «Дело» РАНХиГС. p. 245. ISBN 978-5-7749-1054-0, УДК 81-115, ББК 81. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  3. ↑ British Academy Fellows. Record for: IVANOV, Professor Dr Vjaceslav
  4. ↑ American Philosophical Society Member History: Dr. Vyacheslav V. Ivanov Archyvuota kopija 2016-06-04 iš Wayback Machine projekto.
  5. ↑ J. Vaiškūnas (2017-10-10), „Alkas“: Mirė pasaulinio garso kalbininkas, semiotikas, antropologas Viačeslavas Ivanovas (video); tikrinta 2018-01-26
  6. ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 143. ISBN 5-420-01444-0.
  7. ↑ «Балто-славянские исследования»
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Viačeslavas_Ivanovas&oldid=7205902"