Valgomieji grybai
Valgomieji grybai – grybai, tinkami vartoti maistui. Maistine verte jie artimi mėsai, todėl kai kuriose šalyse vadinami „augaline mėsa“. Grybuose nėra chlorofilo, jie negali neorganinių rūgščių paversti organinėmis, kaip augalai. Vykstant medžiagų apytakos procesams pagamina šlapalą, o jų glikogenas yra krakmolo tipo. Tai būdinga tik gyvūnams ar kitiems gyviesiems organizmams.
Lietuvoje auga apie 350 rūšių valgomųjų grybų. Iš jų apie 100 rūšių yra gero ar priimtino skonio, tačiau intensyviai renkama apie 20 rūšių.
Maistinė vertė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Grybuose yra baltymų ir aminorūgščių. Mineralinių medžiagų kiekiu dažnai prilygsta vaisiams ar daržovėms, o fosforo, kalcio ir kalio kiekiu – mėsai.
Daugiausiai maistingųjų medžiagų yra grybo kepurėlėje, mažiau – kote.
Šviežiuose grybuose vanduo sudaro apie 84–95 % masės, 4–6 % – prastai ar visiškai neįsisavinami junginiai (pvz., chitinas), tad švieži grybai mažai kaloringi, džiovinti – žymiai kaloringesni (pvz., baravykai apie du kartus kaloringesni už žuvį, maistingesni už kiaušinius, dešrą, jų sultinys triskart kaloringesnis už mėsos sultinį).
Senuose grybuose atsiranda maistui netinkamų ar net nuodingų medžiagų: aminų, amidų, šlapalo ir kt. Dėl to maistui rekomenduojama naudoti tik jaunus grybus.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Šis straipsnis apie mikologiją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |