Valgomasis česnakas

Allium sativum

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Lelijainiai ( Liliopsida)
Poklasis:	Lelijažiedžiai ( Liliidae)
Šeima:	Amariliniai ( Amaryllidaceae)
Gentis:	Česnakas ( Allium)
Rūšis:	Valgomasis česnakas ( Allium sativum)

Valgomasis česnakas (Allium sativum) – amarilinių (Amaryllidaceae) šeimos česnako (Allium) genties augalų rūšis.

Augalų morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiametis žolinis augalas. Stiebas tiesus, 30-60 cm aukščio. Lapai plokšti, linijiški. Žydi smulkiais žiedais, susitelkusiais skėčiuose). Žiedyne išauga žiediniai pumpurai, kurie sunyksta nepražydę ir oriniai svogūnėliai. Sėklų nebrandina. Svogūnas sudėtinis iš 6-30 skiltelių, padengtų balta plėvele.

Sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turi angliavandenių, azotinių medžiagų, daug baltymų, eterinių aliejų, susidedančių iš polisulfidinių junginių, fitoncidų, sudarytų iš lakiųjų medžiagų, fitosferino, glikozido alijino, metalo druskų, mikro- ir makroelementų, riebalų, vitaminų B, C.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sodininkystėje česnakai auginami soduose, daržuose kaip prieskonis. Raunami tada, kai sudžiūsta lapai ir svogūno kaklelis.

Vartojamas veterinarijoje.

Tinkamas kaip trąšos. Džiovintų laiškų ir svogūnų lukštų antpilu (100 gr 10 l vandens) purškiamos obelys, slyvos, rožės nuo amarų ir voratinklinių erkių. Iš česnako išskirta nenuodinga medžiaga, kurios labai maža koncentracija stimuliuoja augalų pumpuravimąsi.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maistinės savybės plačiai žinomos. Aštrus česnako skonis ir kvapas, kurį sukelia eterinis aliejus, lemia česnako vartojimą kulinarijoje. Jis suteikia maistui aštrų, pikantišką ir savitą kvapą. Kad šios savybės išliktų, smulkintas česnakas į patiekalus dedamas baigiant virti.

Svogūnėliai vartojami kaip prieskoniai, rauginamiems produktams bei marinatams, konservams ir dešroms.

Kulinarijoje smulkintas česnakas dedamas į daugelį mėsos bei daržovių patiekalų, į šaltieną, žuvį ir kai kuriuos padažus.

Vaistinės augalo savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmas rastas rašytinis šaltinis apie česnaką – Dioskorido raštai. Avicena siūlė česnaką valgyti „nuo visokių ligų“. Viduramžiais jis laikytas stebuklingu vaistu nuo maro, choleros, vidurių šiltinės ir jau senovėje juo gydydavo daug įvairių ligų. Europos šalyse česnaku buvo gydomos sunkios ligos: žarnyno ir plaučių tuberkuliozė, dizenterija, šiltinė, difterija. Kinijoje gydomos kvėpavimo organų, virškinamojo trakto, kraujotakos ligos, vartojamas sergant reumatu, avitaminoze, odos ligomis, menstruacinio ciklo sutrikimais, karščiavimu, onkologinėmis ligomis.

Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaistinė žaliava – svogūnai ir lapai. Eteriniai aliejai turi baktericidinių savybių ir suteikia česnakui aitrų kvapą. Fitoncidai pasižymi priešmikrobinėmis, priešgrybelinėmis, priešparazitinėmis savybėmis, turi antitoksinių ir regeneracinių savybių. Iš česnako išskirtas antibiotikas alicinas naikina bakterijas. Alicinas česnake susidaro iš alijino, blogai vandenyje tirpstančio aliejinio skysčio, turinčio specifinį kvapą. Fitoncidai užmuša streptokokus, stafilokokus, šiltinės bakterijas, choleros vibrioną, tuberkuliozės mikrobus.

Vartojamos česnakų kapsulės, tabletės, tinktūros, košelės, sultys, ištraukos, inhaliacijos, klizmos.

Gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugelio tautų liaudies medicinos žinovai česnaką laiko universalia ir labai veiksminga priemone nuo įvairių apsinuodijimų, bičių, nuodingų vabzdžių ir gyvačių įkandimų. Naudingas helmintozės gydyme.