Tyčia – kaltės forma. Tyčios formos – tiesioginė ir netiesioginė tyčia (LR baudžiamasis kodeksas). Išskiriame daugumoje teisės šakų. Sąvoką išplėtojo teisės teorija.

Baudžiamoji teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiesioginė tyčia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Tiesioginė tyčia.

Tiesioginė tyčia – darydamas veiką, asmuo suvokė pavojingą baudžiamosios veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; jį darydamas asmuo suvokė pavojingą baudžiamosios veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai (pagal atitinkamas baudžiamosios teisės normas sudarantys baudžiamosios veikos sudėtį), ir jų norėjo.

Netiesioginė tyčia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Netiesioginė tyčia.

Netiesioginė tyčia – darydamas veiką, asmuo suvokė pavojingą baudžiamosios veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai (pagal atitinkamas teisės normas sudarantys baudžiamosios veikos sudėtį), ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.