Tonacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Tonacija (lot. tonus – įtempimas, garsas < gr. tonos) – dermės garsų aukščio padėtis muzikos sistemoje. Tonacija lemia pagrindinio tono – tonikos vieta (žymima raidine notacija, pvz., C, Cis, Des, D ir kt.) ir dermė dažniausiai – mažoras (pvz., C dur) arba minoras (pvz., c moll), rečiau – kitos dermės. Natose tonacija nurodoma atitinkamu prieraktinių ženklų (diezų ar bemolių) skaičiumi.

Gryniausiu pavidalu tonacija pasireiškė vėlyvojo baroko ir klasicizmo laikotarpiu. Pagal susiklosčiusią Vakarų muzikinę sistemą gyvuoja 12-ka mažorinių ir 12-ka minorinių tonacijų; pagal toniką jas galima išdėstyti kvintų ratu. Galimybė panaudoti visas dvylika mažorinių ir minorinių tonacijų Vakarų muzikoje atsirado įsigalėjus tolygiai temperacijai. Tonacijų galimybėms pademonstruoti J. S. Bachas sukūrė žymųjį 24-ių preliudų ir fugų ciklą „Gerai temperuotas klavyras“ (Das Wohltemerierte Klavier; BWV 846-893).

Kiekviena tonacija turi savitą spalvą ir nepakartojamą skambesį; kompozitoriai savo mintims ir nuotaikoms perteikti sąmoningai pasirenka tam tikrą tonaciją. Tonacijos pakeitimas kūrinio viduryje yra vadinamas moduliacija).

Prieraktiniai ženklai Mažoro tonacija (dur) Minoro tonacija (moll)
be ženklų C dur a moll
1 diezas G dur e moll
2 diezai D dur h moll
3 diezai A dur fis moll
4 diezai E dur cis moll
5 diezai H dur gis moll
6 diezai Fis dur dis moll
7 diezai Cis dur ais moll
7 bemoliai Ces dur as moll
6 bemoliai Ges dur es moll
5 bemoliai Des dur b moll
4 bemoliai As dur f moll
3 bemoliai Es dur c moll
2 bemoliai B dur g moll
1 bemolis F dur d moll