Tarptautinė kosminė stotis

Tarptautinė kosminė stotis


TKS po STS-119 misijos, 2009 m. kovo 25 d. Nufotografuota iš erdvėlaivio „Discovery“.

Stoties statistika
Masė	419 725 kg
Ilgis	73 m nuo „Destiny“ iki „Zvezda“ (2011 m. kovas)
Plotis	109 m saulės baterijų plotis (2011 m. kovas)
Aukštis	27,4 m (2007 m. vasario 22 d.)
Gyvenamas tūris	915,6 m³
Atmosferos slėgis	101,3 kPa
Perigėjus	408 km^[1]
Apogėjus	410 km^[1]
Orbitos inklinacija	51,6419 laipsnio (2009 m. rugsėjo 15 d.)
Vidutinis greitis	27,600 km/val (7,66 km/s)
Orbitos periodas	92,68 minutės
Apsisukimų per dieną	15,54 (2011 m. kovo 9 d.)
Dienos orbitoje	5258 (2013 m. balandžio 13 d.)
Apgyvendinta dienų	4545 (2013 m. balandžio 13 d.)
Apsisukimų skaičius	116 178 apsisukimai (2019 m. gegužės mėn.)
Nukeliautas atstumas	~2,6 * 10⁹ km
2011 m. kovas dienos statistika (nebent nurodyta kitaip).
Konfigūracija
Kosminė stotis 2021 m.

Tarptautinė kosminė stotis (TKS) (angl. International Space Station, ISS, rus. Междунаро́дная косми́ческая ста́нция, МКС) – tarptautinis orbitinės stoties projektas^[2], kuriame bendradarbiauja penkios kosmoso agentūros iš įvairių pasaulio šalių: JAV (NASA), Rusija (RKA), Japonija (JAXA), Kanada (CSA) ir keletas Europos valstybių (ESA).

Kosminės stoties pradžia laikoma 1998 m. lapkričio 20 d., kai į orbitą buvo išvestas pirmasis modulis „Zarya“. Nuo 2000 m. lapkričio 2 d. TKS yra pastoviai apgyvendinta. 2014 m. kovo 28 d. komplekse gyveno 40-toji ekspedicija, sudaryta iš šešių žmonių.^[3] TKS yra lankęsi kosmoso turistų. TKS aptarnauja rusiški „Sojuz-MS“ ir „Progress“, europietiški „ATV“, japoniški „HTV“, bei amerikietiški „SpaceX Dragon“ ir „Cygnus“ kosminiai laivai.

TKS statybos buvo baigtos 2011 m. Tais metais baigus programą „Space Shuttle“, vieninteliai pilotuojami kosminiai laivai, su kuriais TKS įgulos pristatomos į stotį ir grįžta į Žemę, buvo rusiški „Sojuz“ (iš pradžių tai buvo „Sojuz TM“, vėliau – „Sojuz TMA“, po to – „Sojuz TMA-M“, o nuo 2016 m. – „Sojuz MS“ modifikacija), jie išliko tokiais iki 2019 m. Tuo metu „SpaceX“ kompanija sėkmingai pradėjo naudoti savo „SpaceX Dragon 2“ daugkartinio naudojimo kosminius laivus, kuriais skraidina astronautus ir krovinius į TKS.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinės kosminės stoties istorija prasidėjo pasibaigus Šaltajam karui, kai JAV, Europa, Rusija, Japonija ir Kanada pradėjo derybas dėl tikros tarptautinės stoties sukūrimo. Projektas buvo paskelbtas 1993 m., kaip „Space Station Alpha“ (liet. „Kosminė stotis alfa“). Buvo sutarta sujungti įvairių kosmoso agentūrų projektus: NASA „Space Station Freedom“, rusų „Mir-2“ ir ESA „Columbus“ kosmines stotis.

Pirmasis modulis „Zarya“ buvo paleistas rusiška „Proton-K“ raketa iš Baikonuro kosmodromo 1998 m. lapkričio 20 d. Iki pirmosios ekspedicijos įsikėlimo buvo prijungti dar du moduliai: „Unity“, kuris pakilo į orbitą kaip „Space Shuttle“ misijos „STS-88“ krovinys, 1998 m. gruodžio 4 d. ir „Zvezda“ modulis, iškeltas „Proton“ raketa 2000 m. liepos 12 d.

TKS statybos buvo baigtos 2011 m.

2022 m. sausį NASA pranešė planuojanti stotį naudoti iki 2031 m., kuomet ji bus nuleista į Žemės atmosferą, o nuolaužos nukreiptos į Ramųjį vandenyną.^[4]

Orbita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stotis skrieja apytikriai 400 km aukštyje ir dėl ten vis dar esančių oro molekulių visą laiką pamažu leidžiasi žemyn. Ji periodiškai pakeliama į reikiamą aukštį dažniausiai tuo metu stotį lankančio kosminio laivo varikliais (įprastai rusiško Progress bet tą gali padaryti ir amerikietiški Cygnus bei kiti laivai).^[5] Prireikus panaudojami ir modulyje Zvezda esantys pačios stoties varikliai.^[6] Pasibaigus stoties tarnybos laikui, ją planuojama „tvarkingai“ sunaikinti nuleidžian išorinio kosminio laivo pagalba į vandenyną nelankomoje vietoje. Kai kurios stoties dalys greičiausiai visgi nesudegs Žemės atmosferoje ir pasieks paviršių, kaip buvo Skylab atveju. Jos potencialiai galėtų padaryti žalos tačiau labai didelės katastrofos neturėtų būti. Stotis sveria beveik 500 tonų, tai atrodo daug bet Čeliabinsko metoritas svėrė apie 11,000 t. ir tik išdaužė arti buvusio miesto langų stiklus. Nukritus ant Australijos 76,54 t. Skylab, niekas nenukentėjo.^[7]

Stoties struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

TKS seka „Saliut“ ir „Almaz“ seriją, „Cosmos 557“, „Skylab“, ir „Mir“ kaip paleista 11-toji kosminė stotis. TKS yra trečios kartos^[8] modulinė kosminė stotis.^[9]

Kiti modulinių kosminių stočių pavyzdžiai yra Tarybų Sąjungos (Rusijos) „Mir“, Rusijos „OPSEK“ ir Kinijos kosminė stotis. Pirmoji kosminė stotis „Saliut 1“ ir kitos vienos dalies pirmos kartos stotys, pvz.: „Saliut 2“, „Saliut 3“, „Saliut 4“, „Saliut 5“, „DOS 2“, „Kosmos 557“, „Almaz“ ir NASA „Skylab“ nebuvo pritaikytos moduliams su atsargomis. Paprastai sakant, kad komanda galėtų atvykti į stotį, kita komanda turėdavo atlaisvinti vienintelę prisišvartavimo angą. „Skylab“ buvo daugiau nei viena anga, bet nebuvo pritaikyta naujų atsargų tiekimui. „Saliut 6“ ir „Saliut 7“ buvo daugiau nei viena prisišvartavimo anga ir buvo pritaikytos periodiškam naujų medžiagų tiekimui.^[10] Modulinės stotys leidžia prijungti arba pakeisti senus modulius, ir tai padidina stoties universalumą.

Žemiau pateikta diagrama su pagrindiniais stoties komponentais. Mėlynai pažymėti langeliai yra hermetiškos vietos į kurias galima patekti be kostiumo. Raudoni langeliai žymi nehermetiškus stoties komponentus. Kiti nehermetiški komponentai yra pažymėti geltonai. Reikia paminėti, kad „Unity“ mazgas prisijungia tiesiai prie „Destiny“ laboratorijos. Dėl aiškumo, jos yra pažymėtos atskirai