Sėklagūbris

Didžioji ugniažolė. Apatiniame dešiniame kampe parodytos sėklos su sėklagūbriais.

Sėklagūbris (lot. caruncula; angl. caruncle, elaiosome) - nedidelis mėsingas aliejingas sėklos priedas, būdingas kai kurių rūšių augalams. Sėklagūbriai turi daug riebalų ir baltymų. Sėklagūbrių forma yra gana įvairi. Sėklagūbriai nuo sėklamakščių skiriasi dydžiu - sėklamakštės gaubia visą ar beveik visą sėklą, o sėklagūbriai - nedidelę sėklos dalį.

Sėklagūbriai yra prisitaikymas mirmekochorijai (mutualizmo rūšis), nes maistingi sėklagūbriai traukia skruzdėles, kurios sėklas su sėklagūbriais nešasi į skruzdėlynus, kur sėklagūbriais maitina savo lervas, o pačias sėklas išmeta į skruzdėlyno atliekyną. Atliekyne žemė būna patręšta skruzdėlių išmatomis ir skruzdėlių lavonėliais, tad tai gera vieta sėkloms sudygti.

Augalai su sėklagūbriais

• Kanadinė sangvinarija (Sanguinaria canadensis)
• Trilijos (Trillium)
• Auskarėliai (Dicentra)
• Rūteniai (Corydalis)
• Didžioji ugniažolė (Chelidonium majus)
• Kiškiagrikis (Luzula)
• Karpažoliniai (Euphorbiaceae)

Sėklos su sėklagūbriais

• 
  Afrikinės afzelijos (Afzelia africana) sėklos
• 
  Paprastojo ricinmedžio (Ricinus communis) sėklos

Nuorodos

• Dagys J. (1985) Augalų anatomija ir morfologija. V.: Mokslas. (žr. p.329)