Sąjungininkai (Pirmasis pasaulinis karas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rusų plakatas, demonstruojantis Antantės sąjungą

Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkai – valstybės, kovojusios kare prieš Centrinių valstybių sąjungos nares. Sąjungininkų grupė susiformavo iš 19041907 m. sudarytos Antantės sąjungos, kuriai priklausė Britų imperija, Trečioji Prancūzijos Respublika ir Rusijos imperija.

1915 m. Italijos karalystė perėjo iš Centrinių valstybių sąjungos į Antantės pusę. Japonijos imperija taip pat tapo šios sąjungos nare, kai Vokietijos imperija atsisakė paklusti šios šalies reikalavimams nesiplėsti į Azijos teritorijas. Po Pranciškaus Ferdinando nužudymo Serbijos karalystė gavo Austrijos-Vengrijos ultimatumą, dėl jo pilno nevykdymo Serbija buvo užpulta. Kadangi ji buvo Rusijos imperijos sąjungininkė, ši taip pat prisijungė prie Antantės.

Kitos mažiau svarbios Sąjungininkų narės buvo Belgija, Graikijos karalystė, Juodkalnijos karalystė ir Rumunijos karalystė.[1]

Vienintelės nevalstybinės Sąjungininkų narės, savanoriškai prisidėjusios prie jų, buvo lenkų, čekoslovakų (apginkluoti prancūzų, italų ir rusų) legionai, Hidžazo karalystė (apginkluota britų ir arabų) ir Armėnijos Demokratinė Respublika (kovojusi prieš Osmanų imperiją).

JAV paskelbė karą Vokietijos imperijai 1917 m., dėl to, kad ši atakavo laivus tarptautiniuose vandenyse ir buvo iššifruota Cimermano telegrama.[2] Nepaisant to, JAV oficialiai kare dalyvavo kaip partnerė, o ne Sąjungininkų grupės narė. Kartu kare pradėjo dalyvauti ir Brazilija.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]