Spektroskopija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Spektroskopijos pavyzdys yra tiriamosios šviesos išsisklaidymas jai pereinant per prizmę.

Spektroskopija – sąveikos tarp medžiagos ir spinduliuojamos energijos tyrimas.[1] Istoriškai, spektroskopija kilo tyrinėjant matomos šviesos išsisklaidymą pagal jos bangos ilgį, pvz., per prizmę. Vėliau ši sąvoka buvo gerokai išplėsta. Spektroskopijos duomenys yra dažnai atvaizduojami spektru.

Spektroskopijos tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rentgeno spindulių fotoelektroninė spektroskopija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atliekant šią spektroskopiją informacija apie cheminius ryšius gaunama iš fotoelektronų emisijos smailių poslinkių.[2]

Infraraudonoji spektroskopija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Infraraudonoji spektroskopija yra dažnai taikoma organinių ir kai kurių neorganinių junginių analizei.[3]

Kitos spektroskopijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ultravioletinė ir matomos šviesos sugerties spektroskopija
  • Branduolinė magnetinio rezonanso spektroskopija
  • Ramano spektroskopija


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Herrmann, R.; C. Onkelinx (1986). „Quantities and units in clinical chemistry: Nebulizer and flame properties in flame emission and absorption spectrometry (Recommendations 1986)“. Pure and Applied Chemistry. 58 (12): 1737–1742. doi:10.1351/pac198658121737.
  2. http://www.fei.ktu.lt/lt/analitineiranga.htm Archyvuota kopija 2013-12-14 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2013 m. gruodžio 11 d.
  3. Ulozaitė Regina, Paprūdžių kapinyno kario kapo Nr. 24 geriamųjų ragų spektroskopiniai tyrimai, in: Archaeologia Lituana, Vilnius, 2008, Nr. 9, p. 54–56. ISSN 1392–6748.